Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (670)

Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (670)

Tęsiame pasakojimų ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones. Šiandien vėl barbensime į Smiltynės piečiausiąją vilą, žymimą Smiltynės g. 22-uoju numeriu. Šiandien į ją įžengsime jau pokariu.

Jachtklubo padalinys

Tolesnėje vilos "biografijoje" susigaudyti padėjo Snieguolė Kerpienė, apie šį statinį ir jos gyventojus žinias renkanti nuo seniausių laikų iki šių dienų.

Kaip ir kitos Smiltynės vilos, civiliais naujakuriais buvo apgyvendinta 1948 m., kai jau šioje gyvenvietėje bent akies krašteliu pasidairyti galėdavo ir iš "didžiosios žemės" į pradėjusį kursuoti keltą kažkokiais būdais prasmukdavę klaipėdiečiai.

Reikia manyti, kad Smiltynės naujakuriai turėjo kokius nors specialius leidimus, nes Smiltynėje dar tebebuvo daug paslapčių, kurias mediniuose bokšteliuose saugojo kariškiai, prikabinėję lentučių "Draudžiama zona".

O vila "Helena", kaip ir kitos, tapo "komunalke" kelioms šeimoms.

Bet visai netrukus, susirūpinus tarpukario Jachtklubo likimu, Smiltynės g. 22-asis, kaip ir pats Jachtklubas, priskiriami "Žalgirio" sporto draugijai. Į "didžiosios žemės" namų butus Klaipėdoje iškrausčius "komunalkės" gyventojus, viloje "Helena" įrengiamas žinybinis butas šeimoms, kurių darbai buvo susieti su buriavimu. Vienas iš tokių buvo Jachtklubo direktorius Zigmas Mačiukas. Name buvo ir sandėlis, kuriame buvo laikomos senos burės.

"Mon rek to vaike"

1981-aisiais vilos antrajame aukšte buvo apgyvendintas jaunas, tuomet 21-erių, buriuotojas Vidmantas Šeštakovas. "Mon rek tuo vaike", - pasakė tuomet žemaitis Jachtklubo vadovas Zigmas Mačiukas Vidmanto močiutei su mama. Ir išsivežė jį iš Platelių, kurių ežeruos jis buriavo nuo ketverių.

Tuomet Vidmantas jau buvo tapęs Lietuvos "Optimisto" klasės buriavimo čempionu ir vertinamas kaip perspektyvus sportininkas. Iki šių dienų Vidmantas gyvena Smiltynėje ir dabar jis su žmona Vanda valdo kavinę-viešbutį "Pakrantė", esantį prie pat jūros.

Vasarnamis šulams

Pasak Vidmanto, kai jis stojo tarnybon Jachtklube, į vis dar gražų, nepaisant visko, medinį namą Smiltynės g. 22 atvykdavo daugybė sporto šulų iš Vilniaus, taip pat ir iš pačios Maskvos.

Tų šulų pažįstamų pažįstami čia atsiųsdavo atostogauti savo vaikus. O jam tekdavo svečius priimti ir visais jais rūpintis, mokant ir buriuoti. O per tuos rūpesčius su kai kuriais susidraugavo taip, kad ir šiandien toji bičiulystė tęsiasi: "Dažnai tie žmonės ir dabar į Smiltynę atvažiuoja atostogauti. Tik apsistoja jau mano viešbutuke", - bent kiek pasididžiavo p. Vidmantas.

Daug mačiusi vėliava

Kai Vidmantui buvo 15, kažkokia proga iš kažkokio jūreivio jis buvo dovanų gavęs Ganos vėliavą. Jis namuose ją naudojo kaip staltiesę.

Kartą užsukusi kaimynė Vidmantą ir jo mamą perspėjo: "Dėl tos vėliavos galit turėt nemalonumų." Mat ji buvo labai panaši į lietuvišką, tarpukario Lietuvos laikų vėliavą. Skirtumas tik tas, kad spalvų juostos ne taip sudėliotos. Ir dar juoda žvaigždė vėliavos viduryje.

"Ant tos žvaigždės saldainių pakratydavau, ir jos nesimatydavo", - juokėsi p. Vidmantas.

1979 m. Smiltynės jachtklubui vadovavo Marius Eidukevičius, dešinėje - prisiekęs buriuotojas dailininkas Romanas Borisovas, sakęs, kad yra tekę ne kartą nakvoti viloje "Helena", kai dėl kokių nors priežasčių po buriavimo "seansų" nespėdavo į keltą. Zigmo Mačiuko direktoriavimo metais vilos kieme vykdavę ir buriuotojų cepelinų baliai. Romano BORISOVO archyvo nuotr.

Kai jis pradėjo dirbti, kartu ir treniruotis Jachtklube, vėliava parkeliavo į Smiltynės g. 22. Į tą vėliavą Vidmantas smaigstė visokius ženkliukus ir savo medalius, gautus už buriavimo rezultatus. Kelis kartus ir buriavimo čempionu buvo tituluotas. Jį treniravo tas pats iš Platelių parsitempęs Z. Mačiukas.

"Buvo ramus, niekada nekeliantis balso. Rėkdavo tik vienu atveju: "Vaka, į vondenį!" Ir, viską metę, lekiam į treniruotę", - pasakojo jis.

Kai vila privatizavimo įkarštyje keliavo iš rankų į rankas, vėliava su visais medaliais dingo. Vidmantui gaila ir tos vėliavos su istorija, ir tų medalių ant jos sukabintų...

Tragedija Smiltynėje

Vidmantas prisiminė ir tragediją, ištikusią Z. Mačiuko sūnų, o kartu ir visą šeimą: "Dar nuo karo laikų Smiltynėje buvo galima rasti visokių trofėjų. Tai Mačiuko sūnus, prisirankiojęs visokios amunicijos, bandė pasidirbinti ginklą ir netyčia nusišovė..."

O kitą Z. Mačiuko sūnų - Saulių - paviliojo jūra. Jis tapo tolimojo plaukiojimo kapitonu.

"Prieš kelerius metus buvau sutikęs, bet tik keliais žodžiais persimetėm. Dabar nežinau, nei kur jis ir kaip gyvena", - sakė p. Vidmantas.

Bandžiau S. Mačiuko pėdsakus aptikti savarankiškai. Nepavyko... Ką gali žinoti, kur kapitoną vandens ar sausumos keliai galėjo nuvesti...

Kai prasidėjo privatizacija, vila neaiškiais keliais pateko į privačias rankas. O 2005 m. pasirodė skelbimas: parduodama. Snieguolė ir Rolandas Kerpiai vila susidomėjo, nes jau prieš tai, atostogaudami Smiltynėje, buvo ją įsidėmėję. Kažkodėl ji žadino smalsumą. O p. Snieguolei - ir fantaziją.

Būtent Snieguolė viloje ketina gyventi ir žiemą, ir vasarą, nes ji turi kūrybinių planų, susijusių ir su šia vila, o ir Rusne, iš kurios medienos pirkliai Ankeriai savo medienos verslą perkėlė į Klaipėdą. Linkiu juos sėkmingai įgyvendinti.

Na, o kitą savaitę dairysimės jau kituose Smiltynės pastatuose, išlikusiuose po II pasaulinio karo iki šių dienų.

Bus daugiau.

Raktažodžiai
Sidebar placeholder