Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (90)

Miesto istorijos štrichai

"Vakarų ekspresas" tęsia rašinių ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones. Šiandien toliau dairysimės Herkaus Manto 23-ajame name, kuriame šiandien veikia viešbutis ir restoranas "Navalis".

Vieną ankstų rytmetį ėmiau ir nuėjau į "Navalį" papusryčiauti. Ne kartą jau čia esu kabinusi penkiagrūdę košę. Tik tą rytmetį ji buvo kiek kitokia. Nes bandžiau įsivaizduoti, kaip šiose patalpose galėjo jaustis pokariniai namo gyventojai. Apie juos jau kai ką žinojau. Kaip minėjau ankstesnėje "Akvarelėje", šiame name daugiausiai buvo įsikūrę mokytojai. Pirmojo įėjimo pirmajame aukšte gyveno rusų kalbos mokytoja su sūnumis Petia ir Vasia, jos kaimynė - lietuvių kalbos mokytoja Liaudinskaitė su mama ir dukterėčia Nijole (beje, Nijolė atsiliepė - dabar ji gyvena Vilniuje), antrajame aukšte - Vilčinskienė su dviem dukrom, trečiajame - totorė Tania su mama. Jos buvo ištremtos iš Krymo... Antrajame įėjime, kur dabar paradinės "Navalio" durys, gyveno pradinių klasių mokytoja Stalionienė su mama ir sūnumi Vytautu, mokytoja iš rusų mokyklos Stepaniuk su sūnumi Vova. Antrajame aukšte - Ingauniai, Grudzinskai ir atskiram kambarėlyje - Urbonai (Urbonas buvo grįžęs iš Intos lagerių), trečiajame aukšte - mokytojos Jaudžimaitė, Bėkštaitės.

Trečiojo įėjimo pirmąjį aukštą dalijosi mokytojai Trinkos ir Pobegalovų šeima, antrajame aukšte - Šemeriai-Šmerauskai ir Normantai, trečiajame gyveno Marina su tėvais. Ar jie ką nors žinojo apie šio pastato praeitį? Kažin. Ir visiškai turbūt tas nerūpėjo. Kur kas svarbiau buvo sandėliukai kieme, kuriuose galėjo laikyti anglis, durpes ir malkas. O dar svarbiau - lysvės kieme. Jose mokytojai augino svogūnus, petražoles, agurkus ir netgi pokariu tokias retas daržoves - pomidorus. Žiemai užsiraugę kopūstų, agurkų į rūsius statinaites bildindavo...

Herkaus Manto 23-ojo namo gyventojai Eduardas Ingaunis ir Salys Šemerys (dešinėje) buvo užkietėję buriuotojai, dalyvaudavę visose regatose ir paraduose.

Taip, kaip šviesuoliai mokytojai Herkaus Manto 23-ajame name, pokariu gyveno visa Klaipėda. Jeigu neturėdavo lysvių po langais miesto centre, ieškodavo ir rasdavo žemės lopinėlių "užmiestyje" - Joniškės ar Rumpiškės gatvėse. Žemės lopinėlius ir darbovietėse dalindavo iki tol, kol pradėjo rastis kolektyviniai sodai. Ir keista: pokaris, visi alkani, bet niekam į galvą neateidavo kėsintis į svetimą derlių. Dar nebuvo spėjusi supūti prieškarinė moralė...

Taigi kirtau penkiagrūdę košę ir įsivaizdavau, kaip jos pokariu man būtų pavydėjusi toji pati Jūratė Ingaunytė-Kalvaitienė ar Erdmė Šemerytė-Šmerauskaitė. Paskaičiusi Leonijos Šmerauskienies memuarus apie gyvenimą su poetu keturvėjininku Saliu Šemeriu-Šmerausku, supratau, kaip sunku buvo išlaikyti elegantišką gyvenimą, kai pilvas urzgė. Ir vieną, ir kitą gyvenimas privertė "žemės ūkio" imtis.

"ĮKALTIS". Jau vien šios nuotraukos enkavedistams būtų pakakę E. Ingaunį, prieškariu -Lietuvos skautų vadą, įkišti į cypę. Ji daryta 1936 m. Palangoje, kai joje lankėsi pasaulinės skautų organizacijos įkūrėjas ir vadas Baden Pavelis.

Tuo nerealesnės atrodė J. Ingaunytės-Kalvaitienės atsineštos prieškario ir pokario nuotraukos, kuriose - Ingauniai ir Šmerauskas, vilkintys elegantiškomis buriuotojų uniformomis. Dar labiau nustebau sužinojusi, kad Eduardas Ingaunis buvo prieškario skautijos vadas kaip tik tais metais (1936), kai į Palangą atkako pats pasaulio skautijos pradininkas ir vadas Baden Pavelis. Ir ponia Jūratė su visomis Ingaunių šeimos šventenybėmis kaip akį saugo nuotrauką, kurioje jos tėvas ir pasaulio skautų vadas - greta.

Reikia tik įsivaizduoti, kokias vidines tragedijas turėjo išgyventi smetoninės Lietuvos pedagogai, "maunami" ant tarybinio kurpaliaus. Salys Šemerys-Šmerauskas, dėstęs lietuvių kalbą Vytauto Didžiojo gimnazijoje, tuomet jau tik pirmąja vidurine bevadintoje, vakarinėje jaunimo mokykloje, dar turėjo kur "pabėgti" - poezija. O kur "užsirausti" Ingauniams? Atrodo, tai jiems pavykdavo ir patiems buriuojant, ir moksleivius paskui save traukiant. Tad šiandien ne vienam vyresnio amžiaus klaipėdiečiui Ingaunių pavardė reiškia laisvę. Tegul sąlyginę, bet laisvę.

Beje, Adelė Ingaunienė buvo estė. "Bet iš jos estiškumo tik pavardė beliko - Ingaunija -Estija",- dėl mamos nutautėjimo pokštauja J. Ingaunytė-Kalvaitienė. Ir prisimena keliasdešimt epizodų, kai tėvai savo auklėtiniams kaip įmanydami stengėsi diegti vertybes. Drauge neapleisdavo ir nuolatinė baimė kam nors užkliūti. Kiek tokių pedagogų pokariu buvo ištremti į gulagus... Neišskiriant Vytauto Didžiojo gimnazijos direktoriaus Antano Trukano, kuris ir buvo subūręs stiprų pedagogų būrį šioje mokykloje.

Beje, smetoninis auklėjimas - viena, o štai kai kaimynė Jekaterina Pobegalova, dirbusi Vykdomajame komitete, namo vaikams siūlydavo kelialapius į pionierių stovyklas. Tėvai tų "pakišų" neatsisakydavo. Ir išvažiuodavo Herkaus Manto g. 23-ojo namo vaikai į Girulius, Palangą, Šventąją. Už tuos kelialapius jie labai mylėjo "tiotią Katią".

... Taigi pusryčiavau "Navalyje" ir galvojau apie šio namo gyventojų likimus. Ir, žinoma, didžiausias fantazijų žadintojas buvo poetas keturvėjininkas Salys Šemerys-Šmerauskas. Kuris, nepaisydamas socialistinio realizmo reikalavimų, kūrė savo simbolistinius eilėraščius ir tvirtino, kad menas priklauso ne liaudžiai, o menui.

Kitą pirmadienį - apie Šmerauskų šeimą, kuri iš šio namo išsikraustė paskutinė. Vien todėl, kad Saliui Šemeriui-Šmerauskui labai jau patrauklus atrodė vaizdas iš šio namo antrojo aukšto lango...

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., išeina pirmadieniais. "Vakarų ekspreso" portalo internete www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti paspaudę nuorodą "Miesto istorijos".

Gražina JUODYTĖ