Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės XIX

Kurį laiką su Renata susirašinėjo. Kartą net mezginukų mokyklinės uniformos apykaklaitėms papuošti paprašė atsiųsti. Atsiuntė net du metrus ir liepė pasidalinti su kitomis kiemo mergaitėmis. O vėliau susirašinėjimas nutrūko. Tačiau vaikystės draugės po 36 metų susitiko. Kai Giedrė ištekėjo už vokiečių tautybės vyro ir apsigyveno Vokietijoje, jai parūpo susirasti vaikystės draugę. Rado per Raudonąjį Kryžių. Draugių susitikimas buvo labai jaudinantis.

Mini

Apie 1960 m. Klaipėdoje, kaip ir visoje Lietuvoje, merginos pradėjo puoštis mini sijonėliais. Į mini sijonus sulindo ir Staponaitės. Vyresnioji Dana jau eidavo į miesto šokius. Jaunylė lydėdavo ir žiūrėdavo, su kuo šoka sesė. O paskui "pletkindavo" - gražus negražus, doras nedoras. Kai Daną pradėjo šokdinti aukštaūgis juodbruvas Augustinas, Giedrė negalėjo atsistebėti vaikino gražumu. O jaunikaitis Klaipėdoje nebuvo matytas. Tik kai jis pradėjo Daną iš šokių lydėti iki univermago kiemo, sužinojo: Augustinas - grynas kaunietis. Baigęs KPI, jis gavo nukreipimą dirbti dėstytoju jūreivystės mokykloje. Vos atvažiavusį jį pakerėjo Danutė, ir visai netrukus univermago kieme buvo atšoktos vestuvės.

Bėgant metams, drabužiai ilgėjo ir trumpėjo, tačiau Augustinas savo žmonos prašydavo nekeisti "stliaus" - nešioti mini sijoną, nepaisant to, kad Dana, baigusi teisės mokslus, dirbo teisme.

Gražuolio Augustino jau keli dešimtmečiai nebėra. Dana su sūnaus Artūro šeima gyvena uošvių name Kaune.

Gimnastės

Pokario metais daug dėmesio buvo skiriama sportui. Kiekvienas moksleivis turėjo lankyti kokias nors treniruotes. 4-ojoje vidurinėje buvo stiprios merginų ir vaikinų tinklinio komandos. Buvo metas, kai, atvykus naujam fizinio lavinimo dėstytojui, visi buvo pamišę dėl badmintono. Kas antras žaidė stalo tenisą, kažkas bėgdavo, kažkas šokdavo į tolį. Ir tik vienetai lankė gimnastiką. Tai štai - Dana ir Giedrė Staponaitės buvo gimnastės. Visa mokykla alpdavo, kai per kokį koncertą jos pradėdavo mojuoti kaspinais.

Giedrė tapo geriausia miesto gimnaste, dėl pirmos vietos nuolat besivaržiusi tik su Irena Kaušyte iš internatinės mokyklos. Gimnastikos Giedrė neužleido ir tuomet, kai išvažiavo į Kauną studijuoti medicinos. Yra laimėjusi vieną aukso, du sidabro ir tris bronzos medalius specialiųjų mokyklų spartakiadose. Dana sesers gimnastikoje taip ir nepasivijo...

Choristai

Tie, kurie mokėsi 4-ojoje vidurinėje, būtinai turėjo dainuoti chore. Nori ar nenori. Nuo choro buvo atleisti tik visiškai neturintys klausos. Jeigu stigo balso, mokytojas Jonas Statkus "išlauždavo". Užtat šios mokyklos chorui nebuvo lygių. Choristės buvo ir Staponaitės. O štai jų brolis Alfredas pakilo į aukštesnę pakopą - dainavo mokyklos vaikinų oktete. Jame labai pravertė Alfredo scenos įgūdžiai. Mat jo vadovaujami kiemo vaikai univermago palėpėse rengdavo vaidinimus. Kokį tik spektaklį Dramos teatre pamatydavo, bemat jo turinys persikeldavo į parduotuvės palėpes: "Raudonkepuraitė", "Akmeninė gėlelė", "Dėdės Tomo lūšnelė". Alfredas buvo ir spektaklių "prodiuseris", ir pagrindinių vaidmenų atlikėjas. Jis pardavinėdavo ir bilietus, o paskui už surinktus kelis rublius pirkdavo saldainių visiems artistams.

Beje, tapęs chirurgu, Alfredas pasakomis tebesižavi iki šiol. Tą žavesį ir tikėjimą įskiepijo mama. Gražų speiguotą ir snieginą Kalėdų rytą ji dar visai mažutį sūnų privedė prie lango ir parodė pėdas Tomo gatvėje. "Matai, čia praėjo Kalėdų Senelis",- sakė ji. Jis tas pėdas baltame sniege pamena iki šiol. Ir lygiai taip pat norėjo jomis įtikinti dukros, ištekėjusios už milijonieriaus, sūnelį. Nors jam dar nėra ir penkerių, privestas prie lango gražų Kalėdų rytą anūkėlis pareiškė: "Ką čia man nesąmones kalbi - jokių Kalėdų Senelių nėra. Dovanas tėvai "Maksimoje" perka",- apšvietė "neišmanėlį" senelį anūkėlis.

Karnavalas

Gruodžio 31 d. visi 4-osios vidurinės moksleiviai rinkdavomės į mokyklą. Ne šiaip "pastrapalioti", bet į kaukių balių. Už išradingiausias kaukes buvo skiriamos premijos. Vienais metais su Giedre nusprendėme, jog būsime negrų pora. Karnavalui ruošėmės Giedrės namuose: suodžiais išsitepėme veidus, rankas. Kadangi aš buvau "ji", tai tepiausi ir apnuogintą kūną. Giedrei, kaip paaiškėjo vėliau, labiau pasisekė, nes "jam" kūno "peckiotis" nereikėjo. Oi, kaip sunkiai nusigremžė į odą įsiėdę suodžiai... Žinoma, apsikarstėme karoliais ir iš kažko pasiskolintais auskarais. Giedrės mama iš sofos dugno ištraukė žalius bananus. Tuos vaisius mačiau pirmą kartą. Vėliau prie jų stovėdavome eilėse. Geltonų nebūdavo. Tik žali. Juos brandindavome tamsoje. Taigi su skambaliukais ir bananais "nusirovėme" į mokyklą. Turėjome didelį pasisekimą. Kiek pamenu, ir premija buvo paskirta. Tačiau, o siaube, po dvyliktos valandos, kai jau pasitikti Naujieji, negalėjome dalyvauti šokiuose jau be kaukių. Visą naktį šveitėme suodžius. Iš nevilties graužėme žalius bananus ir stebėjomės, kaip tokiais gaižiais gali misti negrai...

Paskutinis mohikanas

Šiandien iš buvusių univermago pastato ir aplinkinių namų gyventojų, kaip sakė seserys Staponaitės, belikęs tik Leonas Lazauskas. Jis prieš kelerius metus vis tebedirbo Klaipėdos dramos teatre. "Leonas mums suruošė puikią ekskursiją po teatrą",- sakė Giedrė Staponaitė-Ludwig, kasmet į Lietuvą bent mėnesiui atvažiuojanti iš Brėmeno.