Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (XXVIII)

Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (XXVIII)

Kai 1977 m. Grubliauskų šeima iš Kurpių g. 1-ojo namo išsikraustė į Baltijos pr. daugiabutį, šiandieniniam Seimo nariui Vytautui Grubliauskui, tuomet jau baigusiam Vilniaus konservatorijos Klaipėdos fakultetų pirmąjį orkestrinio dirigavimo kursą, atrodė stebuklas: karštas vanduo, vonia, tualetas, dujos, "centrinis" šildymas. Jokių "primusų" ir "kirogazų", nereikia tąsyti anglių ir malkų iš sandėliuko... Ak, ak...

Tik vėliau jis pradėjo ilgėtis krosnies, kurią gali pasikurti, kada tik nori, ir nereikia laukti, kada prasidės šildymo sezonas. Ilgėjosi ir senamiesčio bruko, tradicinės berniūkščių susitikimų vietos - Teatro aikštės. Praeidamas Kurpių gatve, nuglostydavo akimis restauruotą savo vaikystės namą. Ir dabar Klaipėdoje jam yra dvi šventos vietos - tas vaikystės namas ir Ievos Simonaitytės biblioteka. Joje jo tėtis vairuotojas susipažino su bibliotekininke mama. Čia jis ruošdavo pamokas, o viena ausimi klausydavosi filmo garsų iš "Kapitolijaus" kino teatro už sienos.

1997 m. Vytautas Grubliauskas, jau įgijęs pravardę Kongas, grįžo į Kurpių gatvę. Tiesa, ne gyventi, o groti čia įsikūrusiame džiazo klube "Kurpiai". Dažnai paklaustas, kur einąs, Vytautas sako, kad namo. O tai reiškia, jog eina į "Kurpius": Grubliauskų butas buvo už sienos...

Tik ant to buto lango nebetupi juodas katinas, kuris buvo tarsi Kurpių gatvės simbolis. Tačiau jis irgi kažkaip "įsiamžino" senamiestyje - už kampo jo vardu pavadinta užeiga, už kito kampo - jo skulptūra, nors skulptorius Regimantas Midvikis apie Grubliauskų šeimos katiną turbūt nieko nežinojo.

Kai Vytautas Grubliauskas sako "einu namo", reikia suprasti, kad jis eina į džiazo klubą "Kurpiai", už kurio sienos gretimo namo bute lėkė nenuoramos vaikystė. Nuotrauka daryta 1997 m., kai buvo įkurtas džiazo klubas

"Tramdomieji marškiniai" - "Gintarėlis"

Oi, padykę buvo Kurpių gatvės berniūkščiai: į timpas įsidėję akmenukus barškindavo kaimynų langus, negali sakyti - vogdavo, bet "pasiimdavo" pasivažinėti dviračius. Kartais atvarydavo, iš kur paėmę, o kartais, bijodami bausmių, pasivažinėję tais dviračiais, juos įritindavo į Danę maždaug toje vietoje, kur stovėjo restoranas "Regata". Tad Kurpių gatvės nutrūktgalviai puikiai žinojo, kur galima rasti detalių savo sulūžusiems žrgeliams - nerdavo į Danės "dviračių sandėlį". Tuomet dar niekas nežinojo žodžio "tiuningas", bet Kurpių g. vaikinukų dviračiai būdavo dabinami spalvingesnėmis nei kitų lempomis, susigalvodavo ir šviečiančius pedalus įsitaisyti. Žodžiu, jie važinėdavo "tiuninguotais" dviračiais.

Kurpių gatvėje buvo ir kažkokių deficitinių prekių sandėliai, prie kurių suvažiuodavo tuometiniai "draugai" su juodomis "Volgomis". Iš tų sandėlių jiems išnešdavo kažko prikrautas dėžes. Nors berniūkščiai nežinojo, kas jose yra, bet juos jau pats faktas erzindavo, kad jie atvažiuoja ir pasiima tai, kas jiems neprieinama. Ir prasidėjo "keršto" vajus: į spynas prikišdavo degtukų. Ir kikendavo užlindę už kampo, kai matydavo besinervinančius "Volgų" keleivius.

Žinoma, dėl kiekvieno timpos akmenėliu išbarškinto kaimynų lango ar "pasiskolinto" dviračio tekdavo pasiaiškinti tėvui. Šiandien V. Grubliauskas pamena, kaip maldaudavo brolio Kęsto prisiimti kaltę: "Tu jaunesnis, tavęs nebaus..." Jam taip virpėjo kinkos tuomet, kai timpos akmenėliu nuskėlė svetainės šviestuvo kraštą. Nors šviestuvą pasuko taip, kad tėvas, sėsdamas prie stalo eibės nepamatytų, tačiau dėl "rezultato" nebuvo garantuotas. Už brolio "paslaugas" prisiimti kaltę Vytautas jį išsukinėdavo kitais atvejais. Žodžiu, broliai sutardavo, kaip "rankas nusiplauti".

Bet vyresniojo sūnaus tarsi ir nekaltos išdaigos rimtai pradėjo jaudinti tėvus - jie nusprendė, kad Vytuką reikėtų kur nors rimtai įkinkyti. Ir "įkinkė" - į berniukų chorą "Gintarėlis", kuriam tuomet vadovavo Rimantas Zdanavičius, vėliau - Nijolė Gricienė.

"Gintarėlis" buvo miesto pasididžiavimas. O jo pirmasis vadovas R. Zdanavičius - pusės Klaipėdos moterų susižavėjimo objektas. Gal tai, o gal ne tai lėmė, kad jis išsiskyrė su savo gražuole žmona. Tuomet Klaipėdoje buvo negirdėta ir neregėta, kad kas nors į teismą, kuriame būdavo išskiriami sutuoktiniai, kas nors ateitų su gėlėmis. R. Zdanavičius atėjo su rožių puokšte. Ir jokio drabstymosi purvais. Jis gražiai padėkojo savo žmonai už nugyventus kartu metus, įteikė rožes ir teismo posėdyje pakvietė savo jau buvusią žmoną papietauti tuo metu Klaipėdoje šauniausioje kavinėje "Bangoje"... Tai, žinoma, tarp kitko.

O šiaip berniukų choras "Gintarėlis" yra suvaidinęs didelius vaidmenis daugelio klaipėdiečių biografijose. Įtakos jis turėjo ir V. Grubliausko gyvenimui. Bet apie tai - "Akvarelės" tęsinyje kitą pirmadienį.

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder