Alfonso Žalio pirmtakas: smarkiai augusio miesto iššūkiai

Šiemet vasario 4 d. F. Lengveniui būtų sukakę 90 metų. Jo dukra Rita Lengvenytė apie tuos laikus, kai tėvas buvo miesto Vykdomojo komiteto pirmininkas, prisimena labai nedaug, nes buvo tik kelerių metukų. O ir jos išsaugotame senų nuotraukų albume daugiausia nuotraukų iš to laikmečio, kai tėvas buvo geležinkelininkas.

Vadovavo inžinieriai

Iki 7-ojo XX a. dešimtmečio Klaipėdos vykdomojo komiteto pirmininkai keisdavosi dažnai - kas 2-4 metus vis ateidavo naujas. Tai, ko gero, buvo susiję su konjunktūriniais, ideologiniais dalykais. Po F. Lengvenio miestui pradėjęs vadovauti A. Žalys, kaip juokauja istorikai, atėjo vos ne amžiams - dirbo nuo 1969 iki 1990 m.

F. Lengvenis šias pareigas ėjo beveik 7 metus. Iš ilgiau vadovavusių pirmininkų dar galima paminėti Anicetą Bagdoną, dirbusį nuo 1957 iki 1963 m.

Pasak istoriko Vasilijaus Safronovo, F. Lengvenis iki 1963 m. miesto valdžioje nedalyvavo, valdančiosiose struktūrose atsirado netikėtai. Tų metų vasarį jis buvo paskirtas Vykdomojo komiteto pirmininko Jono Babravičiaus pavaduotoju, o lapkritį - pirmininku ir juo buvo iki 1969 m. kovo, kol jo nepakeitė A. Žalys.

LAIKMETIS. Rita Lengvenytė prisimena, kad jos tėvui Feliksui Lengveniui tekdavo daug viešai kalbėti. Nuotraukoje - minėjimas Pergalės (dabar - Lietuvininkų) aikštėje.

F. Lengvenio laikais esą buvo įprasta, kad inžinieriai Lietuvoje būdavo skiriami į vadovaujamas pareigas. Tai patvirtina ir Valentinas Greičiūnas, 1967-aisiais dirbęs Klaipėdos mėsos kombinato vyriausiuoju inžinieriumi ir išrinktas Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju. Jis pakeitė Feliksą Žemaitį, išėjusį dirbti į statomą Vakarų laivų remonto įmonę. Pasak V. Greičiūno, tais laikais vadovaudavo ne politikai, o technikos žmonės.

F. Lengvenis buvo geležinkelių specialybės inžinierius, 1951 m. baigęs Kauno politechnikos instituto hidrotechnikos fakultetą.

Miestas sparčiai augo

V. Safronovo teigimu, šeštasis ir septintasis dešimtmečiai uostamiesčiui buvo aktyvaus miesto augimo laikotarpis, o aštuntąjį ir devintąjį dešimtmetį gyventojų skaičius taip sparčiai jau nebeaugo. Jį buvo pradėta stabdyti iš dalies ir administracinėmis priemonėmis.

Per septynerius metus, kai Klaipėdai vadovavo F. Lengvenis, miestas išaugo nuo 115 iki 140 tūkst. gyventojų. Toks augimas, be abejo, keldavo daugybę įvairiausių problemų - gyvenamųjų namų, infrastruktūros plėtojimas smarkiai atsiliko nuo gyventojų skaičiaus augimo tempų.

Iki F. Lengvenio vadovavimo pradžios Klaipėda iš kitų Lietuvos didmiesčių išsiskyrė tuo, kad čia vienam gyventojui teko mažiausiai gyvenamojo ploto. Tad gyvenamųjų butų ir namų problema buvo aktualiausia.

Pasak V. Safronovo, pirmieji gyvenamieji kvartalai, namai iš silikatinių plytų buvo pradėti statyti 1959-aisiais. 1957 m. Maskvoje inicijuota reforma reikalavo namus statyti "greitai ir pigiai" iš plokščių, bet Klaipėdoje tam nebuvo sąlygų, todėl pirmieji gyvenamieji namai buvo statomi iš silikatinių plytų. Būtent F. Lengvenio laikais buvo priimtas ir vėliau įgyvendintas sprendimas Klaipėdoje statyti namų statybos kombinatą, kurio atsiradimas iš esmės pagreitino gyvenamųjų namų statybą.

PORTRETAS. "Visada būdavo pasitempęs, su kostiumu, tvarkingas. Pats lygindavosi kelnes. Nuolat rašydavo laiškus kurso draugams. Gražiai dainuodavo, namuose ką nors dirbdamas vis dainuodavo arba švilpaudavo. Gana ilgai neturėjo ir nevairavo mašinos. Buvo labai punktualus žmogus", - taip savo tėvą Feliksą Lengvenį prisimena jo dukra Rita. Ritos LENGVENYTĖS archyvo nuotr.

Kai Vykdomojo komiteto pirmininku buvo F. Lengvenis, Klaipėdoje vienas po kito pradėti projektuoti trys stambūs gyvenamųjų namų kvartalai - tarp Paryžiaus Komunos ir Kauno gatvių (vadinamasis trečiasis), ketvirtasis - tarp Baltijos prospekto ir Debreceno g., ir penktasis - už Debreceno gatvės. Lyginant su ankstesniu laikotarpiu, tai buvo didžiulis miesto plėtros šuolis.

Anot V. Safronovo, tikriausiai ne sutapimas, kad inžinieriaus F. Lengvenio vadovavimo laikais mieste buvo sprendžiamos ir inžinerinės problemos.

Pavyzdžiui, labai aktualus buvo miesto aprūpinimo vandeniu klausimas. Antroji vandenvietė buvo paleista 1964 m., tačiau miesto poreikių vis dar netenkino. Todėl beveik iškart naudojant Klaipėdos kanalą buvo pradėta statyti trečioji vandenvietė. Apie 1965-uosius suintensyvėjo ir gyvenamųjų namų aprūpinimas centralizuotai tiekiama šilumos energija, 1968 m. Klaipėdą pasiekė gamtinės dujos.

"Tikėtina, kad visi šie dalykai, kurie faktiškai užtikrino miesto kaip infrastruktūrinio objekto gyvybingumą, Lengveniui kaip inžinieriui buvo patys aktualiausi", - mano V. Safronovas.

Jis priminė, kad kaip tik 1963-iaisiais, prieš kelis mėnesius, kai vadovauti ėmė F. Lengvenis, mieste pradėta minėti Jūros šventę (tuo metu ji vadinosi Žvejo diena). Netrukus ėmė formuotis interesas išsaugoti senamiestį nuo griovimo. Tad V. Safronovas konstatuoja, kad tai buvo ir laikotarpis, kai mieste imta formuoti tam tikrą priešstatą tendencijoms, kurios vertė Klaipėdą eiline tarybinės tikrovės provincija.

Nemėgdavo važiuoti į Vilnių

Pasak V. Greičiūno, F. Lengvenis jį priėmė į darbą ir jie dvejus metus, iki 1969 m. pavasario, dirbo kartu. Tada Vykdomojo komiteto pirmininku buvo išrinktas A. Žalys.

"Jis buvo gana tolerantiškas, darbštus žmogus. Bet į pasitarimus Vilniuje nesiverždavo važiuoti, siųsdavo arba pavaduotoją Alfonsą Žilių, arba mane. Valdžiai nelabai tai patiko, bet jis laikėsi tokios taktikos. Be to, Lengvenis buvo meniškos sielos. Mokydamasis Kauno politechnikos institute grojo ilgu pučiamuoju liaudies instrumentu. Per tuos dvejus mūsų darbo metus jis man paliko gero, padoraus, savo darbą išmanančio žmogaus įspūdį", - pasakojo V. Greičiūnas.

Lietuvos istorijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Saulius Grybkauskas yra rašęs, jog Klaipėdos miesto komiteto funkcionierių sudėtis 1966 m. liudijo, kad 7-ojo dešimtmečio viduryje uostamiestyje dar nebuvo "brandžiajam" Leonido Brežnevo valdymo laikotarpiui būdingos kadrų stagnacijos.

Esą išsilavinimas iš tiesų lėmė karjeros galimybes. Komiteto sekretoriai ir vedėjai turėjo aukštąjį išsilavinimą, o jų pavaldiniai instruktoriai buvo jaunesni, specialų vidurinį išsilavinimą turėję ar aukštosiose mokyklose besimokę funkcionieriai.

"Skirtingai nei Klaipėdos partijos komitete, 7-ojo dešimtmečio viduryje miesto vykdomajame komitete vyravo lietuviai. Jo pirmininkas Feliksas Lengvenis ir trys jo pavaduotojai - Feliksas Žemaitis, Alfonsas Žilius ir Ignas Ruginis - buvo lietuviai, tik vienas pavaduotojas, Anatolijus Grigorjevas - rusas. Tarp skyriaus vedėjų ir komiteto sekretorės buvo 12 lietuvių ir vienas žydas - Arkadijus Lichtinšainas. Įdomu, kad du skyriaus vedėjai - Bendrojo skyriaus vadovė Leonija Putnienė ir Kapitalinės statybos skyriaus vedėjas Juozas Kantakauskas - nebuvo partijos nariai. Nepartiniai tokias pareigas užimdavo retai", - straipsnyje "Klaipėdos pramonės plėtra sovietinės lietuvių nomenklatūros kontekste" rašė S. Grybkauskas.

"Tėvelis sakydavo, kad reikia, jog kuo daugiau lietuvių eitų į valdžią, nes kitaip atsiųs iš Maskvos. Bet buvo būtina stoti į partiją, o daug kas to nenorėjo. Tiesa, Klaipėdoje buvo žmonių, sugebėjusių užimti aukštus postus ir be partijos", - sako F. Lengvenio dukra R. Lengvenytė.

Posto neteko dėl Solženicyno?

"Kodėl Lengvenis netiko toliau eiti pirmininko pareigų, negaliu pasakyti, buvau per jaunas, matyt, nesusigaudžiau", - sakė V. Greičiūnas.

F. Lengvenio dukra R. Lengvenytė sako, kad tėvas apie tai nepasakojo, nes buvęs šiek tiek uždaras žmogus, savo išgyvenimų nerodydavęs. Ji prisimena, kaip kaimynų berniukas, A. Žalio sūnus, šaukė jai būdamas kieme, kad jo tėvas jau sėdi jos tėvo kėdėje. Dabar jai atrodo, kad tas atleidimas iš pareigų galėjo prisidėti prie tėvo ligos.

Vienas iš sovietmečio metraštininkų, ilgametis Eltos fotokorespondentas ir žurnalistas Bernardas Aleknavičius buvo pasidalinęs savo svarstymais, kad F. Lengvenis buvo principingas žmogus ir dėl to prarado postą. Esą viename posėdyje reikėjo pasmerkti rusų rašytoją ir filosofą Aleksandrą Solženicyną, knygos "Gulago archipelagas", pasakojančios apie smurto sistemos plėtojimą Sovietų Sąjungoje, apie masines represijas ir genocido akcijas, autorių. Iš 11 politinio biuro narių 10 pakėlė rankas, ir tik vienas F. Lengvenis - ne, nes esą nebuvo skaitęs, ką parašė A. Solženicynas. Užtat atėjęs kitą dieną į darbą Vykdomojo komiteto pirmininko kėdėje rado A. Žalį.

B. Aleknavičiui teigė, kad rašytojas Juozas Baltušis jam kartą buvo užsiminęs apie F. Lengvenį sakydamas: "Jūs ten Klaipėdoje turite gerą vykdomojo komiteto pirmininką."

"Kai žmogus užima tam tikrą postą, jam rodoma vienokia pagarba, o kai netenka - kitokia. Labai gerai prisimenu, kad buvo tokių žmonių, kurie, kai tėvas nebebuvo Vykdomojo komiteto pirmininkas, nustojo su juo sveikintis", - savo ruožtu prisiminė F. Lengvenio dukra.

Gyveno ponų name

F. Lengvenis gimė 1927 m. Joniškyje, mokyklą baigė Biržuose. Baigęs mokslus Kauno politechnikos institute dirbo geležinkelyje. Jis sakydavo: "Einu bėgiais ir daužau su plaktuku". Beje, jo tėvas irgi buvo geležinkelininkas Biržuose, o vėliau pasidarė batsiuviu. Feliksas irgi mokėjo taisyti batus. Jis vedė Danutę Burbulytę, su ja užaugino sūnų ir dukrą.

Dukra Rita pasakojo, kad brolis gimė dar Biržuose, o ji - jau Klaipėdoje. Tėvai atsikraustė gyventi į uostamiestį, nes jam labai reikėjo geležinkelininkų. Tada jie gyveno geležinkelininkų name (dabar Priestočio g. 6 ). Vėliau išsikraustė į butą Žemaitės gatvėje (dabar Zauerveino g.). Ten buvo anglimis kūrenama krosnis.

Dar vėliau F. Lengvenis su šeima persikraustė į 1966 m. pabaigoje pastatytą namą dabartinėje M. Mažvydo alėjoje. Tai buvo Lietuvos komunistų partijos Klaipėdos komiteto specialiai vietinės nomenklatūros darbuotojams statytas gyvenamasis namas. Jame gyveno ir A. Žalys, ir Klaipėdos miesto partijos komiteto pirmasis sekretorius Jonas Gureckas. Žmonės tais laikais jį vadindavo ponų namu, kūrė legendas apie šildomas grindis ir panašiai.

"Kai tėvelis pasakė, kad kraustysimės į naują butą, buvo didelis įvykis. Naujas butas buvo toks pats, bet nereikėjo kūrenti anglimis. Broliui ir tėveliui buvo laimė, kad jų nebereikėjo nešioti", - pasakojo Rita.

Mėgo vaikščioti prie jūros

R. Lengvenytė apie tuos laikus, kai tėvas buvo Vykdomojo komiteto pirmininkas, prisimena labai nedaug, nes buvo tik kelerių metukų. Ji prisimena, kaip rugsėjo pirmąją tėvas eidavo į mokyklas kalbų sakyti. Prisimena, kaip plaukdavo keltu, vykdavo į Alksnynę, kur būdavo minima Klaipėdos išvadavimo diena, valgoma žuvienė.

Išėjęs iš Vykdomojo komiteto, F. Lengvenis dirbo Klaipėdos jūrų prekybos uoste viršininko pavaduotoju, o nuo 1987 metų, išėjęs į pensiją, - skyriaus inžinieriumi.

"Tėvas sakydavo, kad į prekybos uostą ateina daugiau žmonių, kai sužinojo, kad dirba lietuvis ir su juo galima lietuviškai pakalbėti. Buvo tokių, kurie nemokėjo gerai rusų kalbos. Prekybos uoste jis turėjo daug visokių darbų. Dirbo ir Sporto komitete. Labai gražiai atsiliepdavo apie Bronių Vyšniauską, sakydavo, kad būtų gerai, jog daugiau tokių fanatikų būtų", - pasakojo Rita.

Pasak jos, tėvas buvo geras žmogus, daug kam padėdavo, tad dar dabar nemažai žmonių jį prisimena. Visada būdavo pasitempęs, su kostiumu, tvarkingas. Pats lygindavosi kelnes. Nuolat rašydavo laiškus kurso draugams. Gražiai dainuodavo, namuose ką nors dirbdamas vis dainuodavo arba švilpaudavo. Gana ilgai neturėjo ir nevairavo mašinos.

"Buvo labai punktualus žmogus. Dirbdamas prekybos uoste pietauti visada eidavo tuo pačiu metu. Pagal jį moterys žinodavo, kiek valandų, net nežiūrėdamos į laikrodį", - pasakojo Rita.

Jos mama dirbo vakarinėje mokykloje mokytoja, tad kasas Ritai iš ryto pindavo tėtis. Ir supindavo kietai. Vakare irgi tėtis migdydavo. Rita mamai laiškus rašydavo su piešiniais ir kišdavo po pagalve.

F. Lengvenis labai mėgo eiti pasivaikščioti prie jūros. Iš ten parsinešdavo paukščių plunksnų, nupjaudavo galą ir padarydavo labai patogų dantų krapštuką. Pasak Ritos, net siūliukai būdavo pririšti, kad šeimos nariai atskirtų, kuris yra kurio krapštukas. Pats F. Lengvenis kostiumo kišenėje nuolatos turėdavo tokį krapštuką.

"Gal dėl to labai mėgo jūrą, kad buvo Vandenis. Tėvelis sakydavo, kad kai išeis į pensiją, nusipirks labai mažą butelį Palangoje, o vasaras praleisiąs Biržuose, tarp obelų ir ramybėje", - dalijosi prisiminimais dukra.

"Krikštijo slapčiomis"

Tėvas išmokė Ritą papuošti Kalėdų eglutę, dažyti kiaušinius Velykoms. Dažydavo juos tik su svogūnų lukštais, o paskui su lenktiniu peiliuku skutinėdavo. Dukra tebeturi tą peiliuką, kuriam jau koks 70 metų.

"Manęs draugai klausia, kaip mes tais laikais nebijojome švęsti Velykų. Kalėdas drąsiai švęsdavome, nes mamos gimimo diena buvo gruodžio 25-oji. Į bažnyčią neidavome, nes mama buvo mokytoja, bet namie visada švęsdavome. Mane krikštijo Biržuose slapčiomis. Mamos draugė po to, kai pakrikštijo savo vaikus, iškeliavo į Sibirą", - pasakojo Rita.

Anot jos, tėvas labai gerai jausdavosi Biržuose, žmonos gimtinėje. Ten tarsi buvo šventa Lengvenių šeimos vieta.

"Kai tik atvažiuodavome, žmonės tuojau sakydavo "ponas Lengvenis". Jie visada norėdavo gauti kokį nors tėvo patarimą. Kadangi tėvelio toks postas, mes turėdavome važiuoti su dovanomis", - prisiminė R. Lengvenytė ir pridūrė, kad jis labai mylėjo savo močiutę Salomėją Poškienę, apie ją kalbėdavo daugiau nei apie savo mamą.

R. Lengvenytė turi išlaikiusi senų nuotraukų albumą. Labai daug jų iš to laikmečio, kai tėvas buvo geležinkelininkas. Jose - ir nuvirtę nuo bėgių vagonai. O tais laikais informacija apie nuriedėjusius vagonus buvo labai slepiama.

Ieškos rankraščio

F. Lengvenis mirė 1997 m. rugsėjo 2-ąją, per dukros gimtadienį. 2015 m. balandį, sulaukusi 91 metų, mirė Irena Rimšaitė, nuo 1965-ųjų 14 metų dirbusi Klaipėdos vykdomojo komiteto Sveikatos apsaugos skyriaus vedėja. R. Lengvenytei ji buvo prisipažinusi rašanti knygą apie tuos laikus, kai su F. Lengveniu buvo sugalvoję statyti ligoninę - kaip reikėjo apgauti valdžią, važinėti į Vilnių. Jie prašė sklypo visai kitam objektui, o laukuose statė ligoninę.

Pasak dukros, tai - pliusas jos tėvo veiklai, tačiau Marijos Taikos Karalienės bažnyčios, kurioje buvo padaryta filharmonija, jam nepavyko apginti.

"Bet ne jis taip sugalvojo, buvo toks įsakymas iš viršaus, ir nieko nebuvo galima padaryti", - sakė R. Lengvenytė.

Knygos, kurioje turėjo būti pasakojama apie to laikmečio bandymus apeiti valdžią, apie tai, kam kokius ungurius reikėjo vežti ir kita, I. Rimšaitė nespėjo išleisti. R. Lengvenytė sakė ketinanti ieškoti jos rankraščio.