Dienraščio puslapiuose - Klaipėdos parko istorija (11)

Dienraščio puslapiuose - Klaipėdos parko istorija (11)

Dienraštis "Vakarų ekspresas", bendradarbiaudamas su visuomeniniu judėjimu "Klaipėdieti! Atgaivinki savo miesto parką", publikuoja Klaipėdos poilsio parko istorijos faktus ir klaipėdiečių prisiminimus apie šį unikalų objektą, kurie vėliau suguls į knygą.

Gimiau 1955 metais Klaipėdoje, užaugau šalia parko ir iki šiol čia gyvenu. Apie pusę amžiaus prabėgo nuo to laiko, kai mūsų parkas puoselėjo pačius šilčiausius jausmus. Pušų paunksnėje mes žaidėme kvadratą, ir augindami savo vaikus vesdavome į parką, kaip pas geriausią savo bičiulį. Užaugau parke, žinau kiekvieną medį, kiekvieną kupstelį.

Mes, gimę 1954-1962 m., gyvenę Pušyno rajone, neįsivaizdavome savo gyvenimo be parko, esančio šalimais. Labai smagu sugrįžti į vaikystę ir neatsiejamą jos dalį - Poilsio parką, dabar vadinamą Jūros parku.

Vaikystėje mes labai skubėjome užaugti, o dabar skubame gyventi ir per tą bruzdesį, technikos dominavimą, informacijos gausumą labai malonu prisiminimais nusikelti į nuostabią šalį, kuri vadinasi "Vaikystė", su jos svajonėmis ir sapnais apie antruosius mūsų namus - parką. Ten praleisdavome daugiau laiko nei namie.

Jaunų berželių, pušelių apsuptyje, ant išasfaltuoto betono išaugo vaikų sektorius. Toliau už kalnelio, miškelyje - suaugusiųjų. Mano pasakojimas - apie vaikų sektorių, kuriame prabėgo tokia svarbi gyvenimo dalis. Paprastoje smėlio dėžėje, esančioje parko pakrašty, įvyko lemiama pažintis, atnešusi geriausią draugę visam gyvenimui. Įprasta mūsų kasdienybės dalimi (juk čia vasarą atbėgdavome kasdien) tapo atrakcionai: apsamanojęs pasakų namelis, kuriame būdavo pardavinėjami bilietai į kreivų veidrodžių karalystę. Ten galėdavome iki soties juoktis patys iš savęs, kreivų veidrodžių dėka tapdavome storuliais ar išdžiūvėliais, perlūžusiais neatpažįstamai. Karuselė su besisukančiais arkliukais, gulbėmis, mediniai kioskeliai - "grybai", kuriuose buvo pardavinėjami ledai, medinės sūpuoklės - laiveliai, paprasčiausios geležinės karuselės. Visa tai nė iš tolo negalėtų lygintis su dabartiniais įmantriais olandų atrakcionais ar "disneilendais", tačiau, nepaisant to, senasis parkas buvo brangi mūsų vaikystės dalis.

Išskirtinis buvo pačioje parko pradžioje esantis medinis namelis (dabar jau apdegęs, nugriautas). Tai buvo parko kontora. Namelyje buvo ir nedidelis jūros dugno gėrybių muziejus (jūros žvaigždės, kriauklės ir t.t.)

SPARNUOTOSIOS SŪPYNĖS. Vaikai rungtyniaudavo, kas aukščiau išsisups, šaukdami "aukštyn - žemyn!" 1960 m. 

1964 m. dirbti su vaikais atvyko jauna pedagogė Virginija Čepaitė. Parko kontora jos dėka iš karto atgijo, čia prasidėjo nuostabus gyvenimas. Mūsų rajono vaikai vadovę pamilo iš karto, o ji į savo veiklą įtraukė beveik visus. Mūsų atminty išliko piešinių konkursai, nuostabūs vasaros žygiai į Kalotę. Mes, rajono vaikai, tapome vienu kolektyvu. Tiek daug laiko praleisdavome su mylima vadove, ir tiek mažai namuose.

Rudenėjant, prieš prasidedant mokslo metams, laukdavo visų švenčių šventė - cepelinų balius. Tarkuodavome, virdavome nuostabaus skonio cepelinus ir būtinai rinkdavome cepelinų karalių.

Mes su draugais, kaimynais, gyvenančiais šalia parko, susėdę laiveliuose ar kurdami istorijas pasakų namelyje, prisigalvodavome įvairiausių žaidimų. Mergaitėms labai patiko daryti įvairias kompozicijas iš gėlyčių, lapelių. Jas vadinome "sekretais". Taip pat iš popieriaus kirpdavome lėlėms sukneles, tapdavome tikromis dizainerėmis.

Daugiausiai teigiamų emocijų patirdavome žiemą - čiuožykloje. Didžiausias mano vaikystės įvykis - kai tėveliai man nupirko figūrines pačiūžas. Beveik kiekvieną dieną žiemos metu, užsimetę ant pečių pačiūžas, skubėdavome į visų pamėgtą čiuožyklą. Skambant to laikotarpio šlageriams sukdavomės iki vakaro. Čiuoždami, mokindavome vieni kitus įvairių kombinacijų, už kurias mokėdavome gumbais ir mėlynėmis, bet namo grįždavome smagūs ir įkaitę nuo teigiamų emocijų bei gryno pušyno oro.

ARKLIUKAI parke. 1962 m.

Čiuožykloje buvo organizuojamos greito čiuožimo varžybos. Vienose iš jų laimėjau 2-ąją vietą, gavau diplomą. Vieną kartą atėję dailiojo čiuožimo treneriai ieškojo vaikų, galinčių treniruotis. Buvau pakviesta į treniruotes, bet jų nelankiau - nugalėjo noras bendrauti su savo draugais pamėgtame parke. Tuo metu jis vadinosi Klaipėdos kultūros ir poilsio parku, o man jis buvo - svajonių ir pasakų išsipildymo parkas, nes ten mezgėsi draugystės, augo kūrybingumas.


Kiekvienas turėjome savo užduotis: budėti parke, saugoti arkliukus ir kitas supynes, daryti tvarką pasakų namelyje, prižiūrėti mažiukus, kad nenueitų per toli, rinkti šiukšles (jų būdavo labai mažai). Visi labiausiai norėjo budėti, nes gaudavo raiščius. O kas gi nenori vaikščioti po parką ir vadovauti paradui?

Mes visi buvome tarsi viena šeima su nuostabia vaikų labai mylima parko vadove vadinta Virginija Čepaite. Ji sugebėdavo kiekvieną pamatyti, paskatinti, pagirti. Bėgo laikas, mes užaugome, o mūsų vadovė išvažiavo gyventi ir dirbti į Kauną. Įdomu, kaip jai sekasi, ar ji prisimena tuos vaikus, kurie buvo ją įsimylėję iki ausų.

Smagu, kad parkas įgavo savo spalvų ir dabar čia renkasi buvę parko veteranai su savo atžalomis. Gyvuok, žaliuok, vešėk mūsų nuostabusis vaikystės parke. Linkiu, kad dabartiniai vaikai tave prisimintų kaip didžiausią stebuklą.

Prisiminimai išlieka

Sugrįžkim, kaip sugrįžta gervės,

Prie tėviškės gimtų krantų.

Prie atminimų šilto laužo,

Susėdus, pasvajot kartu.

Čia mūs jaunystės parkas stūkso,

Čia kilo ratas apžvalgos,

Prisiminimai čia aplanko

Ir veda mus vėl atgalios.

Ten traukinukas greitai, drąsiai

Sau kelią skynėsi miške.

O mūs nenuorama jaunystė,

Šventadieniais prabėgo čia.

Ir karuselė smarkiai supo,

Vaikystė krykštavo linksmai.

O šokių aikštėj poros sukos,

Jaunystei- atviri keliai.

Atrodo, viskas buvo vakar.

Prabėgo metai nelauktai.

Ir vėl mes norime sugrįžti,

Kur mūsų numinti takai.

Sugrįšim mes į gimtą parką,

Nors galvos pribertos žiedų.

Sušilti skaudamą krūtinę

Arba tik pasėdėt kartu.

Julija Montvydaitė-Samuilienė

Informacija

Visuomeninis judėjimas "Klaipėdieti! Atgaivinki savo miesto parką" prašo atsiliepti žmones, turinčius įdomių prisiminimų ar nuotraukų apie parką. Kontaktinis asmuo - Jolanta Norkienė (tel. 8 686 85468). Atsiliepusiųjų atsiminimai bus užrašyti, o nuotraukų laukiama el. paštu: [email protected]. Nemokamai nuskenuoti senas parko fotografijas ir išsiųsti galima Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės bibliotekos interneto skaitykloje. Visos Jūsų nuotraukos bus įrašytos į kompiuterines laikmenas ir padovanotos Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės bibliotekai, Mažosios Lietuvos istorijos muziejui ir kt. O atsiminimai suguls į knygą apie parką.

Gemius

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder