Vaikystė Liepų gatvėje

Priešais M. Gorkio 53 ir 55 namus, kuriuose gyveno Klaipėdos mėsos kombinato (jis, senasis, pokario metais buvo šioje gatvėje) darbuotojų šeimos, stūksojo akmenys, čia vežami iš visų Klaipėdos griuvėsių, mat netoliese buvo ir akmens skaldykla.

Visai neseniai, kai prasidėjo ikikarinės Klaipėdos paminklo "Borusija" liekanų paieškos, ir laikraščiuose buvo išspausdintos paminklo nuotraukos, Dalia suprato, kad jos prašmatnieji žaidimų "namai" buvę sudėlioti iš šio paminklo pamatinių akmenų. Dalia Česnienė mano, kad jie buvę suskaldyti akmenų skaldykloje.

Pietūs pas direktorienę

Kai Dalios tėvelis dirbo mėsos kombinate, jo direktorius buvo Faustas Gaižauskas. Kaip ir kiti kombinato darbuotojai, gyveno tame pačiame kombinato darbuotojų name, o jų dukrelė Violeta, kaip ir visi kiemo vaikai, rinkdavo makulatūrą ir vilkdavo pas supirkėjus. Pardavę krūvas makulatūros (dažniausiai kombinato raštinės bylas, kurios jau "atitarnavo"), iš supirkėjo gaudavo po 10 kapeikų. Susimesdavo ir eidavo pirkti saldainių, kakavinių arba dryžuotų pagalvėlių, kurių kilogramas kainavo vieną rublį 10 kapeikų. Kainą Dalia puikiai prisimena, nes pas supirkėją makulatūrą tempti turėdavo vienuolika kiemo vaikų, kad būtų galima nusipirkti kilogramą pagalvėlių. Nors atstumas iki supirktuvės nuo namų buvo netolimas (supirktuvė buvo prie rusų cerkvės), tačiau vaikams su keliolikos ar kelių kilogramų makulatūros nešmenimis kelias prailgdavo: po kelis kartus pritūpdavo pailsėti. Ir vaikams ilgainiui pradėjo atrodyti, kad 10 kapeikų už atvilktą lobį yra per mažai. Susirado kitą supirktuvę. Ji buvo tolėliau, tačiau čia už atitemtą makulatūrą gaudavo daugiau.

Dar vienas vaikų pajamų šaltinis buvo pievose girtaujančios kompanijos. Jas vaikai ganydavo tol, kol išsiskirstydavo. Tada susirinkdavo butelius. Kartais žolėje rasdavo ir kapeikų. Tiek pardavę makulatūrą, tiek butelius, pirkdavo saldainių. Tuomet kieme būdavo šventė.

Šiaip jau beveik visus kiemo vaikus tėvai maitino panašiai: duonos riekėmis, apteptomis taukais su kresnomis (spirgais). Tai buvo lyg ir skanėstas. Žinoma, namuose buvo verdamos ir sriubos, bet jų į lauką juk neišsineši.

Daliai yra įsiminę pietūs, kuriems retkarčiais kviesdavo Violetos mama, vadinama direktoriene. Ji buvo kilusi iš Kauno. Tad jos paruošti pietūs Violetos draugėms atrodydavo karališki. Kai kiemo vaikai būdavo pakviečiami papietauti pas direktorienę, jų tėvai liepdavo nusiprausti, perrengdavo puošnesniais drabužiais. Ne tik dėl to smetoniški direktorienės pietūs Daliai atmintyje yra išlikę kaip šventės: jai labai patiko, kad direktorienė su pakviestaisiais bendraudavo ne kaip su vaikigaliais, o kaip su garbiais svečiais.

Mamos pamoka

Mėsos kombinato darbuotojams buvo išskirti žemės sklypai daržams maždaug toje vietoje, kur dabar yra vadinamasis Kalanterenkos viadukas. Ten žmonės augindavo salotas, krapus, morkas, burokus ir kita. Kartą Dalia, nusiųsta paskinti krapų, gretimoje, bet ne jų šeimos lysvėje pastebėjo dideles dideles žirnių ankštis. Ji tų žirnių labai panoro, nusiskynė pačią didžiausią ir parėjusi pasigyrė mamai. O ši, paskaičiusi moralą, liepė eiti pas kaimynus, grąžinti tą ankštį, kuri buvo visai ne žirnių, o pupų, ir atsiprašyti. Nuėjo pas vienus kaimynus, tie išsigynė, kad toji lysvė ne jų, pas kitus, trečius. Niekas nesiteikė prisipažinti, kad toji ankštis iš jų daržo. Kai jau buvo apeitas beveik visas namas, Dalia nusižliumbusi nuo gėdingų prisipažinimų grįžo pas mamą. Ši paklausė, ar buvusi pas Ivanovus. Gal tai jų lysvė? Dalia nukėblino ir pas tuos Ivanovus. Ivanovienė rankomis suplojo, pasakė, kad tik valgytų tas pupas, jei jos žalios mergaitei skanios.

Dalia dabar supranta, kad mama juk puikiai žinojo, kurių kaimynų toji lysvė esanti, bet dukrai nesakė. Davė skausmingą, bet labai veiksmingą pamoką. Visam gyvenimui.

Maudynės ir slėpynės

Maudytis "gorkinės" vaikai traukdavo į Danę prie "fanerkės". Čia Dalia su drauge patyrė ir skendimo baimę. Gerai, kad ją su drauge susikabinusias ir begrimztančias pastebėjo Dalios tėvas. Jis mergaites ir ištraukė. Nuo to karto Dalia buvo įsitikinusi: jei skęsti, tai tik statmenai, o jei mokėsi išsilaikyti horizontaliai, tai ir nenuskęsi. Tai visaip ir eksperimentavo. Kartą su gelbėjimosi ratu irgi buvo pradėjusi skęsti. Bet visaip kapanojosi, ir pasiekė krantą. Buvo išsigandusi, bet pas vaikus grįžo vis dėlto ne per tiltą, o plaukte, kad ir su baime, atgal. Taip ir išmoko plaukti.

"Gorkinės" kiemo vaikai niekaip nesuprato, kodėl tėvai jiems draudžia eiti žaisti į tą vietą, kur suguldyti rąstai ir vamzdžiai. Juk tai tinkamiausia vieta slėpynėms! Vaikus tie rąstai ir vamzdžiai traukė kaip magnetas. Tai dabar Dalia supranta, kad jiems besikarstant po medieną, rąstai galėjo ir riedėti, ir vaikus savo svoriu prislėgti. Tačiau tuomet jie to nesuprato, ir tos krūvos apvalių daiktų buvo labai parankios žaisti slėpynėmis. Kartą draugė Laima, įlindusi į vamzdį pasislėpti, nebegalėjo išsikepurnėti. Ji pradėjo graudžiai verkti, o vaikai buvo bejėgiai ją iš vamzdžio ištraukti. Kviesti tėvus bijojo: juk klius už tai, kad neklauso. Bet vamzdyje įstrigusi Laima, matyt, iš baimės suplonėjo, ir po kiek laiko iš šiaip taip išsiropštė.

Televizija ir kiemo teatras

Dalios tėvai bene vieni pirmųjų name nusipirko televizorių. Programa prasidėdavo 18 val. žiniomis, o 18.10 rodydavo multiplikacinius filmus vaikams. Dalia į Kristijono Donelaičio mokyklą keliaudavo po pietų. Pamokos baigdavosi lygiai šeštą. Ir Dalia paknopstom per kapines skubėdavo namo. Kaip tik tuomet iš kapinių buvo perkėlinėjami palaikai. Dačnai čia tykodavo bendramoksliai, ant lazdų iškėlę kaukoles. Taip jie kibindavo klasės drauges, o šios žviegdamos lenkdavo berniūkščius iš tolo.

Nepaisant prasidėjusios televizijos eros, kieme tebeklestėjo teatras. Vaikų paruoštų vaidinimų žiūrėti rinkdavosi ir tėvai, ir kaimynai iš kitų namų. Sąžiningai susimokėdavo už bilietus. Pagal vaidinimus dekoracijos būdavo labai tikroviškos. Kai vaidino "Negerk, Joniuk, iš balos, avinėliu pavirsi", turėjo ir tikrą avinėlį, ir balą, meldais, nuo Dangės parsineštais, apsmaigstytą.

"Gorkinės" kiemo vaikai lenktyniaudavo ir kurio "sekretas" (išrausta žemėje duobutė, pridėta augaliukų ir pridengta stikliuku) gražesnis. Dalia Česnienė yra įsitikinusi, kad tie "sekretai" ir paskatino rinktis floristės profesiją. Tuo labiau kad mama apželdinimo treste dirbo, ir dukra, padėdama jai, toliau aitrino savo fantaziją, sužadintą dar vaikystėje.

O prisiminimai apie ją ir vaikystės draugus šildo sielą. Su kai kuriais kiemo bičiuliais Dalia Česnienė tebebendrauja ir dabar.