Adolfą Ramanauską-Vanagą ir jo žmoną sulaikyti padėjęs Stanislovas Drėlingas - kaltas dėl genocido

S. Drėlingas nuteistas už tai, kad dalyvaudamas A. Ramanausko ir B. Mažeikaitės sulaikymo operacijoje padėjo prieš juos, kaip nacionalinės-etninės-politinės grupės (lietuvių ginkluoto pasipriešinimo sovietų okupacijai) narius, įvykdyti genocido veiksmus.

Teismas nustatė, kad pirmosios instancijos teismas nešališkai išnagrinėjo bylą, teisingai nustatė visas reikšmingas faktines aplinkybes ir paskyrė teisingą 5 metų laisvės atėmimo bausmę. Teismo kolegijos požiūriu, S. Drėlingas pagrįstai buvo pripažintas kaltu dėl genocido. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tomis pačiomis aplinkybėmis, kurias pirmosios instancijos teismas išsamiai aptarė ir įvertino skundžiamame nuosprendyje.

Teismas pabrėžė, kad nors „Vanago" ir „Vandos" sulaikymo operacijos metu rezistencija, anot istorikų, jau buvo pasibaigusi, partizanų vadas tebebuvo aktyvus pasipriešinimo dalyvis, vienas vadovų, ir būtent todėl jo buvo ieškoma, jis buvo sulaikytas ir vėliau sušaudytas.

S. Drėlingas proceso metu neigė savo kaltę, tačiau bylos duomenys leidžia manyti, kad jis dalyvavo padedant vykdyti genocidą. S. Drėlingas, anot teismo, nepagrįstai bandė sumenkinti grupės, kurios veikloje jis dalyvavo, veiklą, vadinti ją „rezervine grupe", tačiau byloje esantys duomenys rodo, kad abi Vanago sulaikymui pasirengusios grupės buvo vienodai reikšmingos sėkmingai operacijos baigčiai ir pagal partizanų maršrutą abi turėjo būti vienodai pasirengusios veikti.

Iš bylos duomenų matyti, kad S. Drėlingas mokėsi saugumo mokykloje, vėliau dirbo saugume, padėjo įgyvendinti sovietų saugumo tikslus ir dalyvavo atliekant represinio pobūdžio veiksmus Lietuvos partizanų atžvilgiu.

Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad S. Drėlingas negalėjo būti pripažintas kaltu dėl genocido, nes baudžiamoji atsakomybė už genocidą politinės grupės atžvilgiu tarptautiniuose teisės aktuose iš viso nėra numatyta, o Lietuvos baudžiamajame įstatyme numatyta tik nuo 1998 m. A. Ramanauskas buvo aktyvus lietuvių ginkluoto pasipriešinimo sovietų okupacijai narys, vienas iš šio pasipriešinimo vadovų, dėl ko prieš jį nukreiptus neteisėtus okupacinės valdžios jėgos struktūrų veiksmus galima laikyti kaip nukreiptus prieš reikšmingą nacionalinės-etninės-politinės grupės dalį. Įvertinus nustatytas aplinkybes, A. Ramanausko ir B. Mažeikaitės įkalinimas, nuteisimas, mirties bausmės A. Ramanauskui įvykdymas ir B. Mažeikaitės deportavimas iš Lietuvos Respublikos teritorijos atlikti paskirtą laisvės atėmimo bausmę buvo pagrįstai kvalifikuoti kaip genocidas, siekiant fiziškai sunaikinti Lietuvos gyventojų dalį, priklausančią nacionalinei-etninei-politinei grupei. Nors byloje nagrinėjamų įvykių metu partizaninis karas jau buvo pasibaigęs 1953 metais, tačiau A. Ramanauskas ir B. Mažeikaitė buvo persekiojami tik už savo veiksmus prieš okupacinę valdžią partizaninio karo metu. Vien tai, kad partizanai sugebėjo nuo prieš juos nukreiptų represijų slapstytis ne tik partizaninio karo metu, bet ir iki jų sulaikymo 1956 metais, nesudaro pagrindo neteisėtų veiksmų nepripažinti genocidu.

Partizanų vado A. Ramanausko-Vanago sulaikymo operacijoje 1956 m. dalyvavusį buvusį sovietų saugumo pareigūną S. Drėlingą Kauno apygardos teismas 2015 m. kovą nuteisė 5 metams laisvės atėmimo. Skundžiamu nuosprendžiu S. Drėlingas nuteistas už tai, kad padėjo sovietų okupacinės valdžios atstovams A. Ramanausko ir B. Mažeikaitės atžvilgiu įvykdyti genocido veiksmus. Po 1956 m. vykusios operacijos, kurioje dalyvavo ir nuteistasis S. Drėlingas, partizanas A. Ramanauskas-Vanagas buvo įkalintas KGB kalėjime Vilniuje. Maždaug metus žiauriai kankintas partizanas vėliau buvo sušaudytas. Savo kaltę S. Drėlingas teismo procesų metu neigė.

Nuosprendį skundė nuteistojo S. Drėlingo gynėjas, kuris prašė jo ginamąjį išteisinti.

Pasak teismo atstovės spaudai Kristinos Petrošienės, ši Lietuvos apeliacinio teismo nutartis dar gali būti skundžiama Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.