Vilnietis S.Indriūnas prokuratūros sistemoje išdirbo 36 metus, iš jų 26 specializavosi žmogžudysčių tyrimuose. R.Bekinčio byla ant jo stalo atsidūrė prieš 31 metus, kai už vagystę įkalintas jaunas vyras kameros draugams pasigyrė anksčiau padaręs daug baisesnį nusikaltimą.
„Tais laikais įkalinimo įstaigose dirbdavo operatyviniai darbuotojai, kurie rinkdavo informaciją, kas iš kalinių papasakos apie anksčiau padarytus nusikaltimus“, - teigė S.Indriūnas. Jis išaiškino, kad 1981 m. Aulelių kaime netoli Svėdasų be žinios dingusia laikyta 85 metų senutė Žemaitienė tapo jauno žudiko auka. R.Bekintis, prispaustas teisėsaugininkų, sutiko parodyti, kur užkasė kūną.
Įdomus sutapimas, kad S.Indriūnas ir R.Bekintis kilę iš gretimų kaimų, lankė tą pačią mokyklą Svėdasuose.
„Nežinau, ar R.Bekintis sugebėjo bent 8 klases baigti, jis 10 metų jaunesnis. Bet, kiek atsimenu, jis niekada nieko doro nedirbo, neturėjo jokios specialybės, tik gėrė ir valkatavo, - sakė S.Indriūnas. - Nepasakysi, kad tai buvo alkoholikų šeima, jo netikras brolis, tame pačiame name užaugęs, tvarkingai gyvena, nei geria daug, dirba. O Rimas visada buvo kaip iškritęs iš tos šeimos.“
Pritrūkęs pinigų alkoholiui, niekdarys nusliūkino į gretimą kaimą, kur gyveno vieniša senutė, ir pareikalavo pinigų. Tačiau apiplėšti moterį jam buvo negana. Norėdamas nuslėpti šį nusikaltimą, jis nusivedė senutę į gretimą Juodkalnio mišką, pakeliui ganyklose rado gabalą spygliuotos vielos ir ja surišo aukai už nugaros rankas.
Jis pats papasakojo tyrėjui, kaip miške pasodino senutę prie medžio, greta iškasė duobę, tada kaukštelėjo moteriai kastuvu į galvą, įvertė į duobę ir užkasė.
„Neatmesta galimybė, kad moteris buvo dar gyva, tik praradusi sąmonę, - akcentavo S.Indriūnas. - Nežinau, kiek ten buvo tiesos, bet jis teigė, kad dėl žmogžudystės graužė sąžinė, o virš duobės, kur užkasė auką, jis net eglutę pasodinęs. Bet pirmą kartą nuvažiavus į mišką jis tos vietos nerado, mat buvo žiema. Kitą kartą, pavasarį, nutirpus sniegui, iš tiesų po eglute pasikasus giliau smėlingoje žemėje buvo rasti moters palaikai spygliuota viela už nugaros surištomis rankomis.“
Pasak S.Indriūno, nužudymų tais laikais nebuvo daug, bausmės buvo griežtos, grėsė 25 metai kalėjimo arba net mirties bausmė. Tačiau Aukščiausiasis Teismas tąsyk R.Bekinčiui skyrė tik 12 metų laisvės atėmimo.
Prokuroras prisimena susitikęs Svėdasuose iš pataisos namų grįžusį R.Bekintį - šis sveikinosi ir elgėsi taip, lyg nieko nebūtų nutikę, kaip su eiliniu pažįstamu.
„Grįžęs jis pagyveno Svėdasuose su viena sugyventine, paskui vėl apsivogė ir vėl sėdo. Ir taip viskas kartojosi po kiekvieno laisvės atėmimo - jis nerdavo į tą pačią terpę, susirasdavo kokią pageriančią moteriškę ir toliau valkataudavo. Taigi, šitiek laiko pakeliavus po įkalinimo įstaigas ir išsrėbus tiek statinių alkoholio, nežinia, ar jo smegenys dar „krutėjo“: kaip žmogaus ar jau kaip kokio nors žvėries. Tragedija Kražiuose galėjo būti užprogramuota. Tokiam žmogui nužudyti - jokios problemos. Kitam gal vištą sudėtinga papjauti, bet šiuo atveju, vieną kartą tai padarius, kitą kartą daug lengviau, o trečią - apskritai nusispjaut...“ - kalbėjo pašnekovas.
Paklaustas, ar, jo nuomone, tragedijos buvo galima išvengti, S.Indriūnas sutiko, kad iš įkalinimo vietų išeinantiems į laisvę trūksta visokeriopos pagalbos, jų integracija rimtai nesirūpina jokia institucija.
„Policijai tas darbas užkrautas, bet ar policija turi žmonių, kurie juo užsiimtų? Kažkuriam pareigūnui ar tyrėjui primesta „ganyti“ tūlą Joną, Petrą ar Antaną, bet jis turi krūvas bylų ir, aišku, kad pirmiausia užsiima „degančiais“ darbais, - mano S.Indriūnas. - Apskritai manau, kad demokratija per daug išlaisvino tuos, kurie linkę daryti ir daro nusikaltimus. Svarbiausias dėmesys, kad tik nebūtų pažeistos jų teisės, kad tik jiems būtų suteiktos galimybės. Apie nukentėjusius niekas taip nešokinėja, jie patys turi kapstytis, iš savų resursų, skirtingai negu nusikaltėliai.“
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą