Prabilusi sąžinė išgelbėjo dviejų žmonių gyvybes

Prabilusi sąžinė išgelbėjo dviejų žmonių gyvybes

Kretingos rajono socialiniai darbuotojai džiaugiasi, kad ilgai miegojusi kretingiškių sąžinė prabudo pačiu laiku. Vakar naktį paspaudusio žiemos šalčio likimo nuskriausta pensininkų pora galėjo ir neištverti.

Užvakar po pietų į Kretingos pakraštį skubėjo ne tik vietos socialiniai darbuotojai, bet ir ugniagesiai. Pastarieji padėjo iš apverktinos medinės pašiūrės išnešti du savomis kojomis negalėjusius paeiti asmenis - 67 metų vyrą ir metais jaunesnę moterį. Nuo praėjusių metų rudens nevaikštančiam kretingiškiui diagnozuotas kojų nušalimas, jis paguldytas į ligoninę. Medikams suteikus būtinąją pagalba, moteris laikinai apgyvendinta socialinių paslaugų centre.

Pasak Kretingos rajono savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos skyriaus vedėjos Danutės Blagnienės, apie tiesiog pasibaisėtinose sąlygose gyvenančius žmones pranešė paskambinęs neprisistatęs asmuo.

„Tai, greičiausiai, šių nelaimėlių kaimynas. Jis net adreso nenurodė, tik namą. Šiandien mes džiaugiamės, kad mums pranešė pačiu laiku. Naktį buvo labai šalta, tad negalima atmesti ir pačio blogiausio varianto - ryto žmonės galėjo ir nesulaukti. Juk toje patalpoje nėra jokio šildymo“, - kalbėdama su „Vakaro žinioms“ lengviau atsikvėpė D.Blagnienė.

Surinkus pradinę informaciją aiškėja, kad prie daugiabučio namo pristatytoje medinėje pašiūrėje pora galėjo gyventi apie penkerius metus. Paso galiojimui pasibaigus dar 2005 metas, vyras gyveno be jokių dokumentų. Vienintelis pastovus poros pragyvenimo šaltinis buvo apie 200 eurų moters gaunama pensija. Tad nenuostabu, jog išvydę jos gyvenimo sąlygas pašiurpo net visko matę socialiniai darbuotojai.

„Į vietą nuvykusioms mūsų darbuotojoms tokio vaizdo neteko matyti per 25 darbo metus. Sakyti, kad baisu - nieko nepasakyti. Į patalpas nebuvo galima net įeiti. Apie kokį šildymą ir kitas bent minimalias buities sąlygas galima kalbėti, jei toje pačioje vietoje tiek valgyta, tiek atlikinėti gamtiniai reikalai“, - baisėjosi D.Blagnienė.

Tačiau dar labiau socialinius darbuotojus pribloškė žmonių abejingumas. Kasdien matydami šalia taip gyvenančius pažįstamus asmenis, jie nieko nedarė. Užmerkė akis ne tik kaimynai.

„Moters dukra gyvena visai netoliese. Ji mums pasakojo, jog mama rūpinosi - nešė valgyti, būtiniausius daiktus. Kai paklausėme, kaip ji įeidavo pas ją į vidų, atsakė, kad neidavo. Viską palikdavo prie durų. Paklausus, kodėl niekam nepranešė, jog mamai reikia pagalbos, ji atsakė, kad buvo gėda. O dabar jai nėra gėda, kai jau žmonės paskambino ir visos tarnybos ant kojų pakeltos. Kad ir kokia ji būtų, kaip gyventų, ji yra mama. O juk dukrai ar kaimynams būtų užtekę tik paskambinti ir iki tokios situacijos net nebūtų prieita. Tiek metų kasdien matė, kas vyksta tiesiai po langais, ir tylėjo, kol galiausiai sąžinė prabudo. Ir, ačiū Dievui, dar pačiu laiku. O toliau viskas bus, kaip įprastai - kalčiausi liks socialiniai darbuotojai. Kodėl nematė, kodėl nepasirūpino. Bet juk mes negalime apžiūrėti kiekvieno namo ar kampo. Tuo labiau, kad mūsų ne tiek daug ir yra, ant pirštų galima suskaičiuoti. Tikrai yra pikta ir apmaudu. Juk mes prašome, jei jūs tik matote problemą, iš karto paskambinkite ir praneškite, o toliau mes jau viskuo pasirūpinsime. Minėtu atveju užteko tik vieno skambučio ir mes po valandos jau buvome vietoje“, - sakė D.Blagnienė.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder