"Tulpiniai" savo aukoms ruošė mėsmalę.

"VL Vakaro žinios" pavyko žvilgtelėti į Panevėžio "tulpinių" tyrėjų turimą slaptą operatyvinę medžiagą. Ten minimi labai žiaurūs gaujos planai - ketinta aukas malti mėsmale, kad nužudytųjų nebūtų įmanoma atpažinti.

Norėjo užsakyti mėsmalę

"VL Vakaro žinios" duomenimis, 1999 m., "tulpinių" klestėjimo laikotarpiu, gaujos vadeivos rezgė planus, kaip atsikratyti nužudytų aukų, kad jų niekas neatpažintų. Operatyvinėse pažymose ne kartą minima, kad panevėžiečiai buvo itin susidomėję metalo apdirbimo įmonių teikiamomis paslaugomis. Esą "tulpiniai" buvo atvykę į vieną bendrovę ir domėjosi, ar būtų galima pagaminti mėsmalę labai dideliems mėsos gabalams malti.
Metalo gaminių kompanijos žmonės paaiškino, kad viską įmanoma pagaminti. Tačiau perspėjo, jog geriausiai malimo įrenginiai veikia, kai malama šaldyta mėsa. Užsiminta, kad nešaldyti produktai apsiveltų aplink mėsmalės veleną, įrenginys strigtų.
"Tulpiniai" nutarė, kad didelio šaldytuvo, pavyzdžiui, kaip lavoninėje pirkimas gali sudominti teisėtvarkos pareigūnus, todėl tokio pirkinio atsisakė. Buvo nutarta atsisakyti ir mėsmalės žmogienai malti.
Tačiau daugelio "tulpinių" aukų artimiesiems laidoti neteks, nes savo aukas Panevėžio gaujos nariai dažnai sudegindavo.

Krematoriumas katilinėje

Neoficialiai kalbama, kad aukoms deginti "tulpiniai" nesivargino ieškoti atokių vietų, o nusikaltimų įrodymų atikratydavo Panevėžio pakraštyje, greta apleistos "Linų pluošto" motociklų sporto klubo, kuriame jie sportavo, bazės.
Maždaug prieš dešimtį metų nustojo veikti teritorijos pakraštyje stovinti didžiulė katilinė, garo katilai buvo išmontuoti. Tačiau viduje sumūryta krosnis su didele pakura, kurioje, pasak darbininkų, deginamos šiukšlės, gamybos atliekos.
Klaidinga būtų manyti, kad "tulpiniai" savo aukas pelenais paversdavo kur nors miškuose ant laužų. Daug patogiau atvežtą kūną dalimis sumesti į degančią krosnį. Dirbantys žmonės nieko neįtars, jeigu jiems bus pasakyta, kad atsikratoma buitinių atliekų.
"Tulpinių" auka tapo ir pats "Linų pluošto" klubo vadovas Julius Džiuvė. Tiesa, su juo buvo pasielgta kiek humaniškiau - jo palaikai gegužės pradžioje atkasti netoli Panevėžio vandenvalos įrenginių.

Motociklus mėgo visi "tulpiniai"

Dar sovietmečiu J.Džiuvės vadovaujamame klube sportavo visas "tulpinių" žiedas - Algimantas Vertelka (Pinčia), Virginijus Baltušis, Saulius Janonis.
Kai jaunimas metėsi į verslus lengvų pinigų, J.Džiuvė liko ištikimas motociklams. Įsikibęs į Savanoriškosios draugijos armijai, aviacijai ir laivynui remti (SDAALR) turtą, J.Džiuvė pabandė iš to pralobti, bet gana skaudžiai nusvilo. 1991 m. klubo turtą nekontroliuojamas vadovas ištaškė į visas puses - pardavė puikius čekiškus sportinius motociklus, kelis sunkvežimius, du autobusus, katerį. Nežinia kur iškeliavo metalo apdirbimo staklynas, įvairus sporto inventorius.
Savivaldybės Sporto skyriui ėmęs vadovauti buvęs motociklų sporto entuziastas Juozas Žumbakys ėmėsi iniciatyvos nustatyti, kiek ir kokių gėrybių būta, bet rado tik suveltą buhalteriją. Tiesa, dalį klubo turto policija aptiko Žaliosios girioje esančioje J.Džiuvės sodyboje, pas jo pažįstamus Pakruojo, Pasvalio ir Panevėžio rajonuose.
Teismas J.Džiuvės veiksmus kvalifikavo kaip turto grobstymą ir nuteisė jį dvejus metus kalėti. Atlikęs bausmę J.Džiuvė vėl susidūrė su jį klubo vadovo poste pakeitusiu atkakliuoju J.Žumbakiu. Šį kartą nuteistasis bandė civiline tvarka prisiteisti dalį klubo turto.
Vykstant teismams, J.Žumbakys smarkiai nukentėjo. Vieną pavakarę grįžtantį namo klubo vadovą gatvėje užklupo keli vaikinai. Pasitikslinę, ar jis iš tiesų esąs Žumbakys, jį žiauriai sudaužė. Žurnalistui, tuo metu rašiusiam apie klubo turto dalybų peripetijas, žmogus guodėsi nukentėjęs dėl teisybės. Dėl sunkių galvos traumų buvęs sportininkas nebeatsigavo ir vėliau mirė. Nusikaltėlių, sužalojusių J.Žumbakį, policija tuomet nerado. Po privatizacijos nuskurdinta "Linų pluošto" motociklininkų bazė persikėlė į kitą vietą, o didžiulės patalpos buvo paliktos tuščios.
J.Džiuvė kurį laiką su sūnumi dirbo vaisvandenius gaminančioje įmonėje, vėliau dėl konfliktų su savininkais įkūrė nuosavą vaisvandenių gamybos įmonę, tačiau šiame versle konkuruoti neįstengė.

Krematoriumo nebeliko

J.Džiuvė ieškojo kontaktų su senu pažįstamu A.Vertelka, nes ketino užsiimti prekyba naftos produktais. Tačiau, kaip vėliau paaiškėjo, ši pažintis jam bei žmonai buvo lemtinga.
"Tulpiniai" savo aukoms likviduoti neatsitiktinai buvo pasirinkę "Linų pluošto" įmonės teritoriją: čia jie nuo seno jautėsi kaip savame kieme. Patalpas, kuriose kadaise lankėsi motociklininkai, tegali parodyti dar "Linų pluošte" dirbę žmonės. Dabar jos parduotos, suremontuotos, čia veikia draudimo bendrovė, įrengtas automobilių priežiūros centras.

Pinčia pavydėjo sportinės šlovės

Daugkartinis Sovietų Sąjungos, Pabaltijo respublikų ir Lietuvos čempionas, ilgametis Sovietų Sąjungos motokroso rinktinės narys panevėžietis Edvardas Ramonas, iš motokroso sporto pasitraukęs 1980 m., gerai prisimena, kaip į motoklubą atėjo A.Vertelka - E.Ramonas buvo jo treneris.
Pasak E.Ramono, A.Vertelka nebuvo labai darbštus, tačiau linko prie technikos. Varžybose jam sekėsi vidutiniškai. Pinčia sakydavo, kad atiduotų visus savo turtus, jei galėtų pasiekti tokią sportinę šlovę kaip E.Ramonas.
Vieną kartą už nusižengimą treneris pasakė neleisiąs A.Vertelkos į varžybas Minske, tačiau Pinčią užtarė tuometinis klubo vadovas J.Džiuvė ir Jaunimo mokyklos direktorius Vincas Krištaponis. J.Džiuvė A.Vertelką visuomet užtardavo, jį palaikė ir mokyklos direktorius. Pasak E.Ramono, A.Vertelka bei J.Džiuvė ir baigę sportinę karjerą išliko draugai.
E.Ramonas jau prieš gerą dešimtmetį žinojo, kad buvęs jo auklėtinis A.Vertelka turi didelę įtaką "tulpinių" gaujoje. Likęs be darbo E.Ramonas prašė A.Vertelkos, kuris, žinojo, vertėsi naftos verslu, surasti jam darbo kurioje nors degalinėje. Pinčia žadėjo pažiūrėti, bet darbo buvusiam treneriui ir čempionui nepasiūlė.
Kitiems buvusiems motociklų lenktynininkams pasisekė geriau. Laimis Petraitis buvo įtaisytas vairuotoju naftos bazėje, kuri, šaltiniu teigimu, priklausė "tulpinių" grupuotei.
E.Ramonas treniravosi kartu su vienu iš "tulpinių" gaujos lyderių laikomo Virginijaus Baltušio tėvu. Algis Baltušis buvo Lietuvos motokroso rinktinės narys, važinėdavo į Sovietų Sąjungos čempionatus. Į klubą jis atsivesdavo ir sūnų.

J.Džiuvė turėjo daug priešų

Į motoklubą J.Džiuvė atėjo jau padirbėjęs autoinspekcijoje ir būdamas turtingesnis už kitus. J.Džiuvei sportuoti nesisekė, tačiau verslo reikaluose klubo vadovas buvo itin apsukrus.
Klubą, prijungus prie Jaunimo mokyklos, J.Džiuvė atidarė prie "Linų pluošto" įmonės. Jis važinėdavo į Maskvą, parsiveždavo motociklų ir automobilių. Sakydavo, kad viską atiduosiąs "bachūrams", tegu sportuoja. Tačiau 12 motociklų išvežė į savo sodybą Žaliojoje girioje, o vėliau, pasinaudojęs palankia politine padėtimi, privatizavo visą klubo turtą.
E.Ramono teigimu, dėl to daug sportavusių vaikinų turėjo mesti sportą. To nenutylėjo motociklų lenktynininkas ir šio sporto entuziastas tuometinis Panevėžio kūno kultūros ir sporto komiteto pirmininkas J.Žumbakys. J.Džiuvė buvo nuteistas kalėti, o grįžęs bandė iš J.Žumbakio prisiteisti 70-80 tūkst. litų neva už patirtą moralinę žalą. E.Ramonas mano, kad ilgi teismai palaužė J.Žumbakio sveikatą, todėl jis mirė. Daugkartinis Sovietų Sąjungos čempionas su nuoskauda sakė, jog iš jo sporto bičiulių beveik visi mirė nesulaukę senatvės.
E.Ramonas teigė, kad J.Džiuvė turėjo daug priešų. Prie "Linų pluošto" jis statęs garažus, buvęs garažų kooperatyvo pirmininkas, tačiau nuskriaudęs daug žmonių. "Ne vienas yra žadėjęs pakišti J.Džiuvę po velėna", - sakė E.Ramonas.