Filmas, pakeitęs daugybės žmonių likimus

Asmeninė patirtis

Prieš dvylika metų dokumentinio kino režisieriui Arūnui Mateliui teko patirti, ką reiškia slaugyti onkologinės ligos užkluptą vaiką. Jo dukra, kuriai tuo metu buvo 5 metai, sirgo. Patirtį, įgytą ligoninėje, menininkas sudėjo į dabar jau didelio pripažinimo pelniusį ir daugybės žmonių likimus pakeitusį dokumentinį filmą „Prieš parskrendant į Žemę“. Šis filmas pasakoja apie leukemija sergančius Santariškių vaikų klinikos pacientus.

Pasak režisieriaus A.Matelio, sukurti filmą apie onkologinėmis ligomis sergančius vaikus buvo sąmoningas pasirinkimas: „Aš norėjau papasakoti tuos dalykus. Tai buvo mano šeimos patirtis. Žinoma, buvo rizika. Nežinojau, kaip žmonės priims, ar norės žiūrėti filmą, nors filmas iš esmės yra apie galimybę džiaugtis ir būti stipriam net ten, kur daug kas nurašo.“

Filmas „Prieš parskrendant į Žemę“ sulaukė didelės sėkmės užsienyje. „Danijoje filmas turėjo vieną aukščiausių - 21,9 proc. - reitingą. Tokį reitingą turi pačios populiariausios mūsų televizijos laidos. Filmas buvo rodomas ir Lietuvoje, LNK televizijos eteryje. Lietuvoje filmo reitingas siekė 12 proc. Tai reiškia, kad jis pateko į žiūrimiausių laidų dešimtuką“, - pasakoja režisierius.

Filmas „Prieš parskrendant į Žemę“ prieš beveik dvejus metus buvo parodytas atidarant kultūrinių renginių programą Achene, Vokietijoje, skirtą pristatyti Lietuvą. „Prieš Kalėdas išgirdau, kad Acheno žmonės paaukojo šešiaženklę sumą eurais ir už juos rekonstravo dalį vaikų ligoninės bei įkūrė Vaikų onkohematologijos centrą, skirtą reabilitacijos procedūroms. Jie nusprendė padėti Lietuvos vaikams, kai pamatė filmą“, - sako režisierius.

Filmas sulaukė atgarsio ir Japonijoje. 2007 m., išvydę A.Matelio filmą, į Lietuvą atvyko daugiau nei šimtas japonų muzikantų. Jie surengė labdaringus koncertus, kad prisidėtų prie lėšų, skirtų nupirkti vaikų vėžio diagnostikos įrangą Kauno klinikoms, rinkimo.

Pakeičia gyvenimą

Pasak režisieriaus A.Matelio, liga itin pakeičia gyvenimą: „Tai galima lyginti su Sausio 13-osios įvykiais. Žmogus supranta, koks gyvenimas yra trapus ir pažeidžiamas. Atranda, kad Dievas yra šalia, kad meilė yra kur kas didesnė, negu buvo iki šiol tarp artimųjų. Aišku, tai sunki žinia, bet dažnai, jeigu yra vienos durys, tai Dievas atveria ir kitas duris.“

Režisierius prisimena filmo kūrimo akimirkas. „Aš vienos merginos klausiau, ką tu pasakytum kitam, kuris susirgo. Ji atsakė, kad apsikabintų jį ir ilgai verktų. Klausiau savo herojaus, ar nekeiki likimo, kad susirgai, o kiti neserga. Jis man sakė: „Žinok, serga tik patys stipriausi, nes silpni to neiškęstų, aš esu stipriausias.“ Žmonės turi daug optimizmo net ir toje situacijoje. Mes užmirštame, kad galime mylėti artimą, džiaugtis rudeniu, žiema, saulėta diena, apniukusia diena. Kai žmonės su tuo susiduria, tai šimtą kartų geriau įvertina.“

Televizijos įtaka

Tuo metu, kai buvo rodomas A.Matelio filmas, dar nebuvo itin daug televizinių labdaros akcijų, tačiau paskui jos įgavo pagreitį. Režisieriaus teigimu, televizija itin daug prisidėjo pagelbėdama onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams. „Gerumo akcijos, maratonai, aukojimai padarė be galo didelį darbą. Jeigu dabar nueitumėte į Santariškių klinikų Vaikų onkologijos skyrių, pamatytumėte jį visai kitokį. Vienos televizijos gerumo dienos surinktomis lėšomis įkurtas dienos reabilitacijos centras, kita televizija įkūrė žaidimų kambarius. Televizijos labai daug pagelbėjo sergantiems“, - sako A.Matelis.

Anot režisieriaus, televizija taip pat pasiuntė teigiamą žinią visuomenei: „Tie, kurie anksčiau buvo nurašyti, dabar yra tie, kuriuos mes mylime, kuriems norime padėti. Tai vienas didžiausių pasikeitimų, kuriuo turime didžiuotis. Tapome unikalia valstybe ir tauta, sugebančia dalytis su kitais tuo, ką turime. Televizinėms akcijoms galima užkabinti didžiausias padėkas nuo visų, kurie buvo susidūrę su tomis ligomis. Jeigu būtų lietuviško gerumo Nobelio premija, tai ją reikėtų įteikti televizijai.“

Nutrauktas mistikos šydas

Pasak žurnalistės, televizijos laidų vedėjos, vienos iš paramos ir labdaros fondo, besirūpinančio onkologinėmis ligomis sergančiais vaikais, „Mamų unija“ steigėjų Rūtos Mikelkevičiūtės, ligoniukams labiausiai galima padėti dėmesiu: „Vėžiu sergantiems vaikams galima padėti rūpesčiu. Mes viską turime, tereikia, kad tam tikri mūsų valdžios ponai pradėtų apie šituos vaikus galvoti kaip apie savo vaikus. Dabar taip nėra. Dabar liga yra tėvų ir gydytojo reikalas, tačiau tėvai yra sutrikę, palikti likimo valiai. Jeigu turi pinigų, gerų draugų, jeigu tave išklauso žmonės, viskas lyg ir gerai, bet taip neturėtų būti.“

R.Mikelkevičiūtė prisimena, kaip prieš 16 metų ieškojo moters, kuri papasakotų, ką reiškia sirgti vėžiu: „Mes užsimušdami ieškojome tokio žmogaus ir dabartinė mano partnerė, su kuria įsteigėme „Mamų unijos“ fondą, Eglė Mėlinauskienė buvo vienintelė moteris, kuri tada išdrįso viešai papasakoti apie vėžį. Tuo metu, kai Eglė sirgo, buvo gėda prisipažinti. Vėžys buvo stigma, karma, bausmė. Ir suprantama kodėl. Žmonės nukentėdavo. Sirgti vėžiu reiškė netekti draugų, darbo, vyro, šeimos ir numirti. Tai buvo liga, nuo kurios mirštama, o ne pasveikstama. Žiniasklaida padarė milžinišką darbą, nes dabar tai nebėra toks mistifikuotas dalykas. Tiek vaikai, tiek suaugusieji dabar kalba atviriau“, - teigia R.Mikelkevičiūtė.

Parengta pagal priedą „TV publika“