Jeigu nusprendei gimti politiku - amen

 Mat jie nestoviniuoja ant raudono kilimo prie reklaminių sienelių kokio kino festivalio ar garbės galerijų atidarymuose, jie neblizgina dirbtinių plunksnų norėdami pasirodyti prieš kameras ir nesidangsto kitų balsais ar svetimomis mintimis.

Šiandieninis mūsų svečias - kino režisierius, karikatūristas ir rašytojas Andrius ŠIUŠA. Jo komedija „Ekskursija į aktoriaus makaulę“ laimėjo pirmąją vietą respublikiniame komedijų konkurse.

Kadaise jo režisuotas filmas garsėjo ne tik premijomis, - jis įsitaisė tarp kūrybiškiausių lietuviškame kine.

Matyt, nelabai klysta teigiantys, jog gyvenime pakanka vienos knygos, jeigu ta knyga - Biblija, matyt, kartais gana susukti vieną filmą, jeigu jis - „Ir jis pasakė jiems sudie“.

- Jums nešovė mintis, kad šiandien, kai menininkai liaudžiai mažiau įdomūs, o didieji artistai nardo politikoje, kur kas įdomesnė būtų ekskursijos į politiko makaulę versija?

- Tikrieji menininkai Seime, savivaldybėse netrūnija. Nepriklausomybės atkūrimo metais buvo daug iškilių asmenybių, rašytojų, teatro, kino veikėjų, kurie ėjo minios priekyje. Paskui jie grįžo į savo gūžtas ir tęsia protingą veiksmą darbais, o ne plakatiniais žodžiais.

- Jūs galite įsivaizduoti, kas dedasi toje smegeninėje?

- Neįsivaizduoju... Politiko makaulė - tai kaprizingas klampus labirintas, joks Ariadnės siūlas negelbės jam pačiam iš jo išeiti. Net korupcijos kamuolys neparodys kelio iš to Andromedos ūko, kadangi politiko smegenų labirintas yra jo gemalas, jo embrionas, jo horizontas, jo vienapradė viltis, tūnanti mistiniame Edeno sode, kuriame teka pinigų upės, auga karjeros gyvybės eliksyro medžiai, stūkso nenugriaunamas šlovės obeliskas.

Kaip tu iš to moliusko perlų įsčių išeisi, vaikeli? Koks cherubinas su ugnies kalaviju tave iš tų katakombų išvarys?

Niekas! Nėra tokios jėgos. Jeigu nusprendei gimti politiku - amen. Jokio kito padoraus tikslo Žemėje nebelieka.

- Kodėl kiną iškeitėte į komediją?

- Nusiritau žemyn į bedugnę, bandydamas kopti aukštyn į Laimės žiburį, kaip tas Sizifas su neaiškaus svorio akmeniniu luitu ant pečių. Galėjau komediją pavadinti „Ekskursija į aktoriaus guogę“.

Bet ar kas nors šiais laikais žino ką reiškia toks literatūrinis žodis „guogė“. Kinas dažniausiai irgi yra komedija. Tiktai tuo momentu, kol jis daromas. Kartais filmas gali pavirsti netgi besarmate tragedija.

O tai nėra labai malonu. Aš myliu bet kokį gyvenimą, visokį meną ir asmeninę mirtį. Nesugebu suvokti, ką labiau pasirinkčiau. Tęsiame interviu: kadangi anais viduramžių epochos metais perėjau rekolekcijas Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar LMTA), atsitiktinai kažkodėl papuoliau į TV režisūros kursą. Ten sužinojau, kas yra Šekspyras, Puškinas ir kiti kaziai sajos.

Na, tiesą pasakius, aš to aktyvaus dramaturgo kūrinius buvau skaitęs žymiai anksčiau, nuo pat vaikystės. Jo darbštumo Lietuvoje nepralenks niekas. Mačiau ir ne vieną puikų spektaklį pagal jo parašytas pjeses.

- Tai ne pirma jūsų pergalė komedijų varžytuvėse. Kodėl jos, anot jūsų, dar neįspektaklinamos?

- Ne visi langai įstiklinami. Kai kurie rėmai lieka perpučiami vėjo, žiauraus prancūziško mistralio. Nieko, išauš pavasaris, sužaliuos lazda, kaip rašė nemarioji poetė. Gal aš nemoku būti teatro konjunktūroje, nežinau, kokį kumpį ir viskį nešti kam nors svarbiausiam. O gal mano rašliava iškrenta už tradicinio literatūrinio dramaturginio borto? Kaip sako mano pati, tu rašyk apie meilę, romantiškai, netaškyk to savo šyzo humoro...

- Galbūt per mažai keiksmažodžių ir kitokių „pagardų“, kuriuos pamėgę šiuolaikiniai režisieriai? Kokiomis meninėmis priemonėmis šiurpinate skaitytoją (žiūrovą)?

- Taip, geroji klausinėtoja, aš savo darbeliuose nenaudoju super keiksmažodžių. Mat Nacionalinės premijos laureatas Marius Ivaškevičius jų yra tiek pavartojęs savo dramos kūrinyje „Išvarymas: vieno obuolio kronika“, kad skaitant trečią puslapį mane supykino, nors teatro kritikai ir spektaklio jaunieji lūzeriai staugė iš džiaugsmo, kad tai literatūrinis lietuviškos dramos šedevras. Nieko nepadarysi, kaip sakė legendinis amerikiečių rašytojas Kurtas Vonegutas. Jedem das seine. Kiekvienam savo.

Riebiausias keiksmažodis, kurį esu pavartojęs savo rašiniuose - „eik šikt“! Tai mano keiksmų viršūnė.

- Tarp pjesės veikėjų - ne tik popiežius, bet ir neaiškios lyties tipas, kurį kažkas gana tiesmukai pavadina p... Galbūt jūs laužiatės į europines vertybes, kurioms apaštalauja nemažai šiuolaikinių meno industrijos (sąmoningai vartoju šitą žodį) atstovų?

- Gaila, kad viešai demonstracijas rengiantis homoseksualistų vadas Vladimiras Simonko mano režisuotame vaidybiniame kino filme „Ir jis pasakė jums sudie“ buvo kino studijos garso operatorius. Jis yra gabus, jautrios sielos žmogutis, bet su savo vyriškos lyties draugėmis kovodamas už privatumą, peržengia normalias kūniškumo ribas.

Išeina į viešas erdves, skatindamas iškrypėliškumą. Ką gi, filmas seniai kurtas, iš titrų jo pavardės trinti nesiruošiu. Taigi - tebūnie.

- Ar teko savo celėje girdėti apie „neapykantos įstatymą“, kuris savo aukas Europoje skaičiuoja jau ne dešimtimis. Išdrįstumėte prisipažinti, ko nekenčiate? Nemėgstate? Negalite susitaikyti?

- Esu žemaitis. Tuo nesididžiuoju, nemandravoju, esu eilinis lietuvis. Turiu dvi blogybes: abi vadinasi užsispyrimas. Pirma blogybė - kai užsispiriu geram veiksmui, tada kažką padoraus nuveikiu, antra blogybė - kai užsikertu nežinia kokiam kvailam uždaviniui. Užsispiriu kaip asilas ir niekas negali manęs pastumti, pajudinti iš vietos, nors tu ką... Tada reikia kam nors nukirsti tą Niutono dėsnio grandinę.

Labiausiai savo aplinkoje nemėgstu cinikų. Jie slepiasi po tyčiojimosi kauke, norėdami paslėpti savo menkumą, taip tarsi pakeldami save virš visų kitų gyvūnėlių.

- Vis dėlto kaip pavyksta atsiriboti (jei pavyksta) nuo politinių peripetijų? Nesijaučiate dėl to mažiau svarbus pilietis?

- „Valstybė - tai aš!“ - tarė karalius Liudvikas XIV ir patekėjo kaip Saulė. Ir jis nėjo į jokius rinkimus. Aš taip pat jaučiuosi kaip valstybė savo asmenybėje. Todėl balsuoju labai nenoriai. Mat kai išgirstu arba perskaitau pažadus, priesaikas tų „išrenkamųjų“, norisi, kad jie pabučiuotų man į vieną, hm... vietą. Suskaičiuokit, kiek tų politikų, valdžios mūrų per amžius jau buvo.

Aš gimiau dar prie Stalino. Jeigu visus politikus surinkčiau į vieną krūvą, jie netilptų mano trijų kambarių bute. Turėtų stovėti kaip sovietiniame troleibuse, susiglaudę, apsikabinę... apsi... Todėl jeigu kas nors iš namiškių nenutempia, nevaikštau prie urnos (aiman, gal ten guli mano pelenai?). Kaip sako prie kojų snaudžianti katė - miau, vis tiek niekas šitame pasaulyje nepasikeis. Tik Whiskas pabrangs. Ir bus viskas.

- Viena komedijinė pjesė vadinosi „A(uka) ir B(udelis)“. Ką įvardintumėt auka ir ką budeliu visuomenės gyvenime?

- Visuomenės gyvenime visi esame ir aukos, ir budeliai. Iš kurio taško pažiūrėsi, kaip tą savo egzistenciją įvertinsi. Tik pasiutusiai gaila, kad kartais per vėlai pradedi autobiografinę buhalteriją revizuoti. Tada belieka graužtis, plakti save geležiniais spygliuotais pančiais, atgailauti.

Arba - pagaliau imi ir atsisėdi prie kompiuterio, puoli rašyti komediją, kurioje nėra vietos ašaroms. Jos lieka už kadro (atsiprašau, supainiojau meno žanrus - reikia sakyti „už scenos kulisų“). Mano humoras tai maskuojantis šydas. Slepiu savo sentimentalumą, pridengiu juokais, vartalioju socialinę realybę, kad nebūtų nuobodu.

- Kaip jums pavyksta išgyventi iš to, ką vaizdingai esat pavadinęs „valkatos“ pensija? Ne toji realybė pasitarnavo komedijai „Matuzėlis keliauja į dangų“?

- Nuoširdžiai prisipažinsiu - su nerimu tempiu savo šviesių dienų vežimą į tamsų bauginantį ateities vakarą. Jeigu nepadėtų Moteris, kuri yra žmona, man seniai būtų katalikiškai tariant - „aleliuja“.

Ta mano nuoširdi megera yra mažo ūgio, bet aukšto intelekto. O Matuzėlis tai toks mistinis Biblijos personažas, amžinas senelis. Jo asmenybė istoriškai analuose neįrodyta. Legenda porina, kad jis pragyveno 969 metus. Ir jam jų buvo vis dar negana.

Na, aš nelaimėlį toje pjesėje nusiunčiau, palydėjau link dangaus, sukūriau tokį žmogelį, dainuojantį, striksintį kartu su spalvingais komedijos personažais. Jie išplaukė apverstuose suoluose tarsi Nojaus laive (arkoje?).

Viliuosi, kad jis ir toliau ten aukštybėse linksmai leidžia nesibaigiančias Galaktikos valandas. Rado malonę Dievo akyse? Gal dabar laukia mūsų atvykstant?..