Turiu pasakyti, mano gana prasta nuotaika. Ir taip jau 40 metų.
Tapdamas vis vyresnis, pradedi atsirinkti, su kuo kartais kariauti. Jaunystėje kariauji su visais. Tu kaip ringo kovotojas - mušiesi su kiekvienu, kuris tik ateina. Su amžiumi imi mąstyti kitaip: palauk, tam neverta eikvoti jėgų.
Atrodo, dabar tapau minkštesnis, nes, šiaip ar taip, 10-ojo dešimtmečio pradžioje daug kam Holivude patiko tai, ką aš dariau. Jie apsidairė, o aš vis dar čia. Praėjus 20 metų jie pasakė sau: "Ei, jis vis dar gyvas. Jis daug ko prifilmavo, ir neblogai. Neatnešė pinigų tuo metu, bet buvo visai neblogai." Pasirodė, kad kai man reikėjo pinigų, beveik kiekvienoje studijoje buvo žmogus, kuriam patikau. Todėl aš lioviausi kovojęs.
Galbūt aš klystu, bet man atrodo, kad laikui bėgant tu pramokti pirma galvoti, o tik paskui daryti.
ŽMONA. Helen Morris, knygų leidėja, kurią režisierius vedė 1999 m., yra šeštoji jo žmona.
Kai filmavau "Kazino", labai pykau ant Las Vegaso. Jums gali patikti Las Vegasas, bet tai išskirtinio gobšumo vieta. Ji visada buvo tarsi Holivudo atspindys, amerikietiškosios kultūros atspindys. I can't get no satisfaction, anot "Rolling Stones". Dar, dar, dar ir dar. Begalinis gobšumas, kol visi sprogs. Ir šis mano požiūris matomas filme.
Aš neskiriu kairės nuo dešinės. Aikštelėje, kai sakau: "Noriu, kad tas žmogus atsistotų kairiau", turiu paliesti savo petį, antraip būtinai susipainioju. Kai sakau "ligoninė"... na štai, norėjau pasakyti "viešbutis". Žodžiu, kai noriu pasakyti apie viešbutį, ištariu: "Kodėl mums jo nenusiuntus atgal į ligoninę?"
Filmuojant "Įsiutusį bulių" (1980 m.) vos nemiriau nuo kokaino, bet likimo valia viskas baigėsi gerai, aš nenumiriau, baigiau filmą. Man buvo nusispjaut, kas su juo bus paskui, aš tik norėjau jame išsakyti viską. Buvau labai piktas. Bet tai buvo labai produktyvus pyktis. Žinojau, kad greičiausiai tai bus paskutinis filmas. Jaučiau, kad režisūroje man nebėra vietos. Ypač Amerikoje.
Pyktis žmogui įgimtas, jeigu esi gyvas - tu piktas. Pyktis gali būti destruktyvus, gali tapti nužudymo priežastimi, gali suvalgyti tave iš vidaus. Bet gali būti ir konstruktyvus.
Aš paranoikas ir nevaikštau gatvėmis. Nors anksčiau dažnai vaikštinėdavau.
Mano bėda, kad aš noriu viską padaryti iš karto. Norėjau filmuoti filmą apie Aleksandrą Makedonietį, ir Oliveris Stone'as man pasakė: "Na jau ne, tai darysiu aš. Tau gi patinka romėnai, tu nemėgsti graikų." Aš sakau: "Myliu graikus!" "Ne, - sako, - pažįstu tave, tu myli romėnus." Ir jis buvo teisus.
Hell's Kitchene (vienas pigiausių Manheteno rajonų. - Red. past.), kur mes filmavome, buvo parkas. Dabar jis vadinasi Klintono parku. Ten stovi bronzinė kareivio statula ir kažkas parašyta apie Pirmąjį pasaulinį karą. Penkiolika metų, kai tik eidavau pro šalį, ji visada būdavo nutepliota dažais arba išpaišyta grafičiais. Sakiau: "Ta bronza tokia graži, ir per Pirmąjį pasaulinį karą žuvo tiek daug žmonių. Ir per Antrąjį. Tai tiesiog nepagarba." Suprantate, jeigu tu ir pacifistas, tai neprivalai būti idiotu. Man patinka, kad dabar visa tai jau nuvalė."
Kita vertus, Amerika tuo ir graži, kad gali sudeginti jos vėliavą. Nors aš to nedaryčiau bent jau todėl, kad žmonės ėjo į mirtį su ja.
Dabar jau nieko nebepasakysi apie kokias nors mažumas. Dėl viso to politinio korektiškumo tapo ypač sudėtinga praverti burną.
Aš užaugau name numeris 232 Elizabet gatvėje. Ten atvažiuodavo žmonės iš vieno Sicilijos miestelio, todėl namas tapo mažąja Kirmina - tai toks miestas netoli Palermo, iš kur kilusi mano mamos mama. O kitoje gatvės pusėje stovėjo namas numeris 241, ir ten vyko tas pats, tik žmonės atvykdavo iš Pulicos - tai irgi netoli Palermo, tik aukščiau kalnuose. Iš ten kilęs tėvo tėvas. Šie du namai stovėjo vienas priešais kitą, bet mama pasakojo, kad kai tik ji susipažino su tėvu, jie turėjo problemą: buvo skirtingų tautybių. Taip ir pasakė: skirtingų tautybių, nors jie buvo tiesiog iš skirtingų kaimų.
Man patinka montuoti, aš žinau, kaip sumontuoti filmą, aš netgi žinau, kaip jį filmuoti, bet neturiu supratimo, kaip sukurti apšvietimą. Turbūt taip yra todėl, kad augau be šviesos, daugiabučiuose namuose. Kaip kaime, kur labai daug gyvenimiškos jėgos. Bet šviesa buvo dirbtinė. Todėl nežinojau, iš kur turi sklisti šviesa, kai pradėjau kurti filmus.
Mūsų rajone gyveno tik italai. Ten buvo viena moteris, kuri turėjo mėsos krautuvėlę kitoje gatvės pusėje. Ją vadino Mere Mėsininke. Ji ir dabar ten gyvena; nors jai jau 90 metų, ji vis dar kapoja mėsą. Geležinė senutė. Aš ją filmavau savo pirmajame filme. Pas ją visada buvo neįtikimai šviežia mėsa. Visada matei, kaip ją kapoja, kaip ji guli ten sukapota teisingais gabalais.
Kai buvau mažas, nelabai tai supratau, bet iš tikrųjų mes gyvenome kuo tikriausiame sicilietiškame kaime. Tai buvo gyvas organizmas. Buvo ten tokia vieta - Torminellio parduotuvė. Tokia maža produktų parduotuvėlė, kurios niekada nepamiršiu: per pietus jojenusipirkdavau sumuštinį ir nešdavaus į mokyklą. Ten būdavo didžiulės statinės su alyvuogėmis, nuostabus kumpis,visokie mėsos delikatesai, tuno salotos, kurias gamindavo pats Torminellis. Ir visa tai kvepėjo. Stulbinamai kvepėjo.
Kiek prisimenu, visuomet sirgdavau. Visą vaikystę rijau tabletes. Mama man jas įduodavo, kad išgerčiau tam tikromis valandomis, ir man tekdavo tai daryti bendraamžių akivaizdoje. Jie mane praminė Misteriu Piliule.
Buvau gal penkerių metų, kai eidamas su mama pamačiau ant šaligatvio gulintį žmogų peršauta galva. Mama paspartino žingsnį ir perėjo į kitą gatvės pusę. Aš paklausiau, kas nutiko tam dėdei, bet ji nieko neatsakė, tik stipriau suspaudė lūpas ir dar labiau skubėjo. Mūsų rajone buvo daug prievartos.
Aš kuriu filmus apie vienatvę, apie švarumo ir teisingumo siekį, apie nuodėmės neišpirkimą... Bet jei manote, kad tai smurto propaganda - atleiskite man, žmonės.
Kai "Taksistą" turėjo nominuoti "Oskarui" kaip geriausią filmą, jis gavo tris kitas nominacijas: geriausias aktorius, geriausia antrojo plano aktorė ir geriausia muzika. Scenarijus ir režisierius liko be nominacijų. Aš buvau labai nusiminęs ir pasakiau sau: "Žinai ką? Taip ir turi būti." O ką turėjau daryti - eiti namo ir paverkti?
Kai jaunystėje buvau įsitraukęs į krikščionybę, katalikizmą, giliai širdyje troškau tikėti, kad visi žmonės iš tikrųjų yra geri. Bet realybė persvėrė.
Vaikystėje jaučiau, jog toks nuodėmingasis kaip aš neturi teisės vaikščioti žeme. Kartą per išpažintį kunigui prisipažinau, kad gražios moters akivaizdoje man į galvą ateina nuodėmingos mintys ir todėl man norisi nusižudyti. Buvau toks susikaupęs, rimtas, ir kaip nustebau, kai kunigas ėmė juoktis... Pamaniau, jog tai ne tas kelias, kuriuo aš pats norėčiau eiti.
Aš buvęs katalikas, bet vis dėlto katalikas - to nenusikratysi.
Šešta santuoka katalikui - ne juokas. Kita vertus, kvartale, kuriame augau, laidotuvės vykdavo dažniau nei vestuvės. Nuo to laiko vestuvės man atrodo vienintelė apsauga nuo mirties.
Aš nesuprantu repo ir jo neklausau. Bet jo neįmanoma sustabdyti. Jį kuria vaikai, kurie neturi kitų išraiškos priemonių, o muziką kurti pigiau nei filmą, jiems trūksta žodyno, kad atsisėstų ir užsiimtų literatūra, rašytų knygą. Jie gyvena dugne. Aš mačiau girtus vaikus, kurių vienintelis noras buvo išgerti dar. Mačiau, kaip jie vemia, kaip miršta. Tai kartojasi vėl ir vėl. Išsiblaivę jie padirba kuriam nors kaimynui, paskui vėl pasigeria ir nebekontroliuoja savęs. Slegiantis vaizdas. Galiausiai kas nors įsiunta ir trenkia tokiam per galvą, nes dėl jo vien tik nemalonumai.
Kinas patenkina amžiną kolektyvinės pasąmonės poreikį - žmonėms reikia bendrų prisiminimų.
Kai girdžiu kalbant apie gailestingumą, nesuprantu, kaip tai gali būti įmanoma miesto sąlygomis, ypač Niujorke. Kaip atsiverti ir neprarasti gebėjimo užjausti kenčiančius, kurie supa tave iš visų pusių?
Kai ruošėmės filmuoti "Bėgti nuo mirties", mudu su Joe Connelly (knygos, pagal kurią pastatytas filmas, autorius. - Red. Past.) važinėjomės su greitosios pagalbos mašina po Niujorką. Beprotiškas jausmas. Pro šalį lekia šviesos, raudoni šviesoforai, sirenos kaukia. Kai artėji prie sankryžos, darosi baisoka. Jie niekada nestabdo, nebent kas nors eina per kelią. O paskui atvyksti į vietą ir visą laiką pasirodo, kad reikia bėgti laiptais penkis aukštus. Būtent penkis. Iškvietimas - "sunku kvėpuoti", bet niekada nežinai, kas iš tikro. Tu bėgi - antras, trečias aukštas, ir klausi savęs: "O kas, jeigu ten koks maniakas ką nors užmušė?" Bet tada tai buvo berniukas, turėjęs rimtų problemų dėl plaučių. Ten buvo jo mama ir močiutė. Ir kai mes įveikėme tuos penkis aukštus, mus pasitiko bobutė ir tarė: "Vargšeliai, visai uždusę, eikit čionai." Berniukui buvo paūmėjusi astma. Mane tiesiog pritrenkė, kad ji susirūpino dėl mūsų.
Sunkiausias dalykas - išsaugoti tikrąjį paprastumą.
Žinoma, malonu skaityti apie save, kad esi vienas didžiausių iš gyvų amerikiečių režisierių, bet nesu linkęs to priimti rimtai. Negali būti per daug arogantiškas, nes tada viskas ima kristi iš rankų. O kine yra daugybė žmonių, kuriančių puikius filmus: Stevenas Spielbergas, Francis Fordas Coppola, Bernardo Bertoluccis, Davidas Cronenbergas, Woody Allenas, Robertas Altmanas, Spike'as Lee, Charlesas Burnettas, Oliveris Stone'as. O kur dar kinų filmai!
Kartą mes kalbėjome apie smurto problemą su Richardu Geeru, kuris jau daugelį metų yra dalai lamos mokinys. Jis sako: "Galbūt smurtas yra revoliucinis?" Galbūt. Galbūt tai yra kraštutinė revoliucijos forma? Bet kokia mūsų esmė? Žiaurumas, meilė, gailestingumas? Ir tai, ir tai. Bet anksčiau ar vėliau viena ar kita turi persverti.
Oliveris Stone'as manęs kartą paklausė: "Ko tu nori pasiekti kine?" Mes vienas kitą erzinome, jis mane visaip provokavo. Ir man pakako įžūlumo pareikšti: "Tikiuosi, mano filmai paliks kokį nors pėdsaką." Jis ėmė juoktis: "Tu kuri filmus, kad paliktum pėdsaką?" Jis turėjo galvoje: "Tau kuo skubiau reikia ką nors daryti su savo ambicijomis."
Laikas bėga, aš senstu ir pastebiu, kad man reikia paprasčiausiai pasėdėti tyloje ir pamąstyti.
Tiesą sakant, aš norėjau tapti eiliniu parapijos klebonu. Bet negalėjau šio noro susieti su pasaulietiškumu. Nesupratau, kaip žmogus gali egzistuoti šiuose dviejuose matavimuose. Kaip šiuolaikiniame pasaulyje gyventi pagal Naująjį Testamentą, laikytis meilės Dievui ir meilės artimam įstatymo vienu metu?
Daugelis amerikiečių, kaip ir aš, jaučia, kad visos tos kalbos apie karą iš tikrųjų turi ekonominį pagrindą, kad iš dalies visa tai susiję su nafta. Manau, svarbiausia - gerbti kitokį gyvenimo būdą. Turi būti būdų išspręsti šį konfliktą diplomatiškai, tiesiog privalo būti.
Man atrodo, kad bet kuris jautrus žmogus supranta, kad prievarta nepakeisi pasaulio, o jei ir pakeisi, tai tik laikinai.
Manęs nekviečia į Baltuosius rūmus, kai ten žiūri mano filmus. Visus kviečia, o manęs - ne.
Neseniai išgirdau, kaip Stephenas Hawkingas (fizikas, knygos "Trumpa laiko istorija" autorius. - Red. past.) kalbėjo apie visa ko pradžią, apie kosmoso pradžią. Žinote, tame yra kai kas paguodžiamo - kad mes tik dalis kai ko begalinio. Nesakyčiau, kad neturiu ego - šito pas mane nors vežimu vežk - bet vis dėlto malonu jausti, kad gali įsilieti į sistemą, o ne kovoti ir žudyti, kad gautum... ką? Dar vieną milijoną dolerių? Ir ką man su juo veikti? Vaikai įsitvirtinę. Tėvai mirę. Su broliu viskas gerai. Vadinasi, aš tą milijoną tiesiog išleisiu.
Kai filmavau "Aviatorių", susimąsčiau, kad pati idėja - aviacijos - labai pasikeitė. Dabar net tokio žodžio "aviatorius" nėra. Nėra to romantiško įvaizdžio žmogaus su plazdančiu baltu šaliku. Tikriausiai dabar jo vietą užėmė astronautai. Aš pats paniškai bijau skraidyti.
Howardas Hughesas (filmo "Aviatorius" herojus, lakūnas, milijonierius, režisierius. - Red. past.) buvo pamišęs. Iš esmės man tai pažįstama. Draugai dažnai apie mane kalba: "Neikite į tą kambarį. Jis apsiavė kojas servetėlių dėžutėmis. Neikite ten, dabar ne laikas." Taip, yra taip buvę, ir ne kartą.
Mažai su kuo matausi. Labiausiai mėgstu užsidaryti peržiūrų kambaryje ir žiūrėti filmą.
Aš pykstu ne tik ant kokių nors žmonių ar ant sistemos. Pykstu ir ant savęs. Ir taip visada. Dėl vienos ar kitos priežasties aš visada blogos nuotaikos. Nieko negaliu padaryti. Tam tikras pykčio kiekis visada dirba. Galbūt su amžiumi jo vis mažėja. Bet vis tiek pakanka. Todėl mano filmuose tiek daug humoro. Tenka jo griebtis, nes viskas aplink absurdiška. Aš pats esu absurdiškas žmogus.
Filmografija
"Volstryto vilkas" (The Wolf of Wall Street), 2013 m.
"Hugo išradimas" (The Invention of Hugo Cabrett),2011 m.
"Kuždesių sala" (Shutter Island), 2010 m.
"Šviesk šviesa" (Shine a Light), 2008 m.
"Infiltruoti" (The Departed), 2006 m.
"Aviatorius" (The Aviator), 2004 m.
"Niujorko gaujos: (Gangs of New York), 2002 m.
"Bėgti nuo mirties" (Bringing Out the Dead), 1999 m.
"Kundun" (Kundun), 1997 m.
"Kazino" (Casino), 1995 m.
"Nekaltybės amžius" (The Age of Innocence), 1993 m.
"Baimės iškyšulys" (Cape Fear), 1991 m.
"Niujorko istorijos" (New York Stories), 1989 m.
"Pinigų spindesys" (The Color of Money), 1986 m.
"Įsiutęs bulius" (Raging Bull), 1980 m.
"Taksi vairuotojas" (Taxi Driver), 1976 m.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą