Režisierė Laila Pakalninia: Baltijos šalys turėtų kurti filmus kartu

Režisierė Laila Pakalninia: Baltijos šalys turėtų kurti filmus kartu

Baltijos valstybės turėtų daugiau bendradarbiauti kino kūryboje. Tokios nuomonės laikosi Vilniuje viešinti žymi režisierė iš Latvijos Laila Pakalninia, viena iš šiuo metu vykstančio festivalio "Kino pavasaris" konkursinės programos "Nauja Europa - nauji vardai" vertinimo komisijos narių. Apie Baltijos regiono ir Rytų Europos kino tendencijas, kino politiką ir menininkų reakciją į Rusijos veiksmus Ukrainoje režisierė kalbėjosi su naujienų agentūra ELTA.

- Sekmadienį Vilniuje buvo pristatytas debiutinis Igno Jonyno filmas "Lošėjas" - bendras Lietuvos ir Latvijos kino kūrėjų projektas. Ar Baltijos šalys užtektinai bendradarbiauja šioje srityje?

- Manau, kad Lietuvos, Latvijos ir Estijos, esančių taip arti viena kitos, bendri projektai turėtų būti dažnesni, šiuo metu jų yra labai nedaug. Stengiamės, tačiau tai nėra taip paprasta ir tai nėra meninė, tai - labiau finansinė problema. Kiekviena maža šalis, neturėdama didelių finansinių pajėgumų, stengiasi kuo labiau juos išlaikyti savo valstybėje. Tokie filmai kaip "Lošėjas" buvo puiki galimybė Latvijos operatoriams.

Kartą lankiausi Šri Lankoje, - ten net grimuotojai, operatorių asistentai gali valstybės lėšomis išvykti į užsienį ir dalyvauti tarptautiniuose projektuose. Atsidūrus kitokioje terpėje galima daug ko išmokti. Reikėtų stengtis bendradarbiauti daugiau, galbūt net sukurti atskirą finansinį fondą, kad lietuvių kūrėjai, pavyzdžiui, galėtų dalyvauti Latvijos ar Estijos kino filmų kūryboje ir atvirkščiai. Šiuo metu finansuojami tarptautiniai projektai, tačiau reikėtų sukurti atskirą finansavimą Baltijos projektams, juk esame taip netoli.

- Dažnai kalbama apie Baltijos regioną ekonomine ar politine prasmėmis. Kaip manote, ar jis egzistuoja žvelgiant iš kino perspektyvos? Ar galima atrasti tam tikrų bendrumų, siejančių baltišką kiną?

- Žvelgiant iš šono panašumų tarp Baltijos valstybių kino kūrėjų gali atrasti. Mūsų kuriamų filmų kalba yra paremta mūsų kultūra, aplinka ir istorija. Kalbant ne tik apie istorijos pasakojimą, bet ir apie būdą, kuriuo tai yra daroma, galima atrasti panašumų. Tačiau paprastai vengiu kalbėti apie tendencijas, kadangi nėra kuriama užtektinai filmų. Pamenu, su savo filmu keliavau į vieną festivalį, ir kai žmonės manęs klausinėjo apie Latvijos kiną ir jo tendencijas, atsakiau - jūs ką tik matėte 50 proc. šiųmečio Latvijos kino. Girdėjau, kad pastaruoju metu Lietuvoje kuriama filmų, tuo tarpu Latvijoje paprastai sukuriami maždaug 3 vaidybiniai filmai per metus, todėl negali kalbėti apie tendencijas, tik apie individualų kiekvieno režisieriaus stilių. Tačiau prieš maždaug dešimtmetį Baltijos šalis siejo panašus operatorių darbo stilius, kadangi daug stiprių operatorių atvykdavo iš Maskvos kino mokyklos. Šiuo metu ten vis dar kai kas vyksta, bet tai nebėra pagrindinė kryptis. Dabar vyrauja rankinis filmavimo stilius ir jis yra populiarus visur - Azijoje, Europoje ir Amerikoje, todėl tai nėra mūsų išskirtinė savybė.

- Esate viena iš programos "Nauja Europa - nauji vardai" vertinimo komisijos narių. Čia pristatomi jaunų režisierių iš pokomunistinių Rytų ir Vidurio Europos, Balkanų šalių darbai. Kokios kino tendencijos pastebimas čia?

- Kalbant apie Rytų Europos kūrėjus, kurie paprastai yra jauni ir pristato savo pirmuosius filmus - beveik visuose juose kas nors laukiasi kūdikio arba miršta. Be to, pirmuosius savo filmus kuriantys režisieriai paprastai nori kalbėti apie viską iškart - ši plati skalė būdinga kone kiekvienam debiutuojančiam regiono kūrėjui. Manau, tai yra keista, bet kartu ir įdomu. Tiesa, vienas mano prodiuserių iš Slovėnijos kartą dirbo su senyvu režisieriumi, kuris taip pat stengėsi išreikšti absoliučiai viską, manydamas, kad tai yra paskutinis jo filmas. Šiemetėje programoje, kiek kol kas jos mačiau, man patinka tai, kad režisieriai bando kalbėti arba jau kalba originalia kino kalba, jie nesistengia kopijuoti holivudinio stiliaus. Kartais pats filmas gali nepatikti, tačiau žavi jo ritmas, filmo istorija gali likti ir antroje vietoje.

- Mūsų šalyje neseniai kilo diskusijų apie naujausią režisieriaus Larso Von Triero filmą "Nimfomanė". Lietuvos kino centras buvo uždraudęs jį rodyti kino teatruose dėl perdėm atvirų sekso scenų, sprendimas buvo pakeistas tik po antro balsavimo. Kokios reakcijos ši juosta susilaukė Latvijoje?

- Galbūt tai susiję su lietuviškomis katalikiškomis tradicijomis? Skaičiau, kad filmas vienu metu buvo uždraustas Lietuvoje. Komiška - Estijoje šis filmas leidžiamas žiūrėti nuo 14 metų amžiaus, Latvijoje - suaugusiems, Lietuvoje iš pradžių visai uždraustas. Norėčiau susitikti su žmonėmis, priimančiais tokius sprendimus, ir paklausti, ar jie apskritai žiūri filmus? Žinoma, manau, šio filmo kūrybinė komanda patys per daug kalba apie pornografiją, taip reklamuodami šį filmą, stengiasi sukelti skandalą. Tačiau žiūrint šį filmą, atrodo, kad jame mažiau sekso nei kai kuriuose kituose kinuose rodomi filmai. "Nimfomanė" man neatrodo nė kiek pornografinis filmas - tai juosta apie dvasią, o ne apie kūną. Tai nėra mano mėgstamiausias L. Von Triero filmas, tačiau jis kalba kino kalba, o ne pornografijos. Kartu, manau, kad tokie skandalai yra būtent tai, ko režisierius ir siekė.

- Tačiau Latvijoje diskusijos apie šio filmo žalą ar pavojingumą nekilo?

- Ne, kažko panašaus tikrai nebuvo, nors turime panašią instituciją, kuri tikrina visus rodomus filmus. Manau, yra kur kas pavojingesnių filmų, taip pat kur kas žalingesnių temų, pavyzdžiui, legalūs narkotikai.

- Kita Lietuvos kino aktualija - patriotiški filmai. Dažnai kalbama, jog valstybė turi remti jaunąją kartą įkvepiančius filmus, vaizduoti įsimintiniausius istorinius įvykius. Pastaruoju metu netyla kalbos dėl juostos apie Salomėją Nėrį - lietuvių poetę, kuri neslėpė savo komunistinių pažiūrų. Teigiama, jog valstybė neturėtų finansuoti kūrinių apie tokias asmenybes. Ar panašūs procesai pastebimi Latvijoje?

- Taip, tas pats vyksta ir čia. Yra keletas režisierių, kurie naudoja patriotizmo temą kaip komercinės sėkmės būdą, nešantį pelną. Manau, tai nėra tikras patriotizmas ir tai nėra geri filmai. Filmų kūrimas visų pirma yra menas, reikia mokyti žmones galvoti, suprasti patiems. Mano vyras skaitė apie Lietuvoje veikiančias automatines interneto programas, rašančias propagandinius komentarus portaluose, kuriems sustabdyti šiuo metu nėra jokių priemonių. Tuomet man kilo mintis - juk negalima į propagandą atsakyti propaganda. Tai nieko neduos. Reikia eiti tik švietimo, kultūros ir meno keliu, būtina ugdyti protingus, savarankiškai mąstančius žmones. Tai yra pagrindinė priežastis kurti meną. O kurti filmus apie patriotizmą vien dėl paties patriotizmo yra nuobodu ir beprasmiška. Taip formuoji žmones, kurie tik laiku pakelia rankas ir eina į mitingus, tačiau tai nėra menas.

- Tačiau žmonės, skirstantys pinigus, paprastai mano kiek kitaip.

- Taip, bet tai nėra jų pinigai, tai yra visuomenės lėšos. Kino kūrėjai yra sąmoningi, mes juk nekursime kažko specialiai antilatviško ar antilietuviško. Net jeigu yra kuriami kontraversiški kūriniai - kuo daugiau filmai yra kontraversiški, tuo labiau jie priverčia žmones mąstyti, ir tai yra gerai.

- "Rygos kariai" (lat. "Rigas sargi") buvo tokio pobūdžio patriotinis filmas?

- Manau, tokių filmų kaip "Rygos kariai" taip pat reikia, bet jie turi būti vienas antras iš daugelio. Nesu nusistačiusi prieš tokius filmus, tačiau jeigu atsiras planas ar direktyva, kad turime kurti tik tokius filmus, tai jau bus nesuvokiama. Jei menininkas jaučia, kad nori sukurti tokius filmus kaip "Rygos kariai", kodėl gi ne. Kuo bus didesnė filmų įvairovė, tuo bus geriau.

- Netyla kalbos apie menininkų poziciją dėl Rusijos veiksmų Kryme. Du Lietuvos teatrai atsisakė vykti į gastroles Rusijoje. Kokia yra Latvijos menininkų reakcija?

- Pradėsiu nuo pabaigos. Kaip tik rašome viešą laišką, kuris netrukus bus išplatintas internete, kuriame kalbama apie situaciją Ukrainoje, o ypač apie Latviją. Mūsų prezidentas, deja, pareiškė, kad Vladimiras Putinas vis dar yra laukiamas atvykti vizito į Latviją. Savo laiške raginame prezidentą atsistatydinti - kiek ilgai galima gėdytis savo prezidento? Ilgą laiką galvoji - gerai, turime keistą prezidentą, neklausykime jo kalbų, bet yra tam tikri istoriniai momentai, epizodai, kurių metu piliečiams reikia išsakyti savo nuomonę. Šiuo metu, palyginti su Lietuva ir Estija, Latvijos pozicija yra labai silpna, todėl mes bent jau turime išreikšti savo poziciją ir atsiriboti nuo šalies vadovo pareiškimų. Kalbant apie kitus menininkus, mūsų žymiausias teatro režisierius Alvis Hermanis atsisakė vykti į gastroles Rusijoje, viena gerai žinomų aktorių Guna Zarinia atsisakė vykti vaidinti Maskvos Gogolio teatre. Taigi Latvijos menininkai netyli. Kultūra yra kultūra, neturime visiškai nutraukti kultūrinių ryšių, tačiau dabar yra tas momentas, kai turime kalbėti garsiai.

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder