"Jeigu nori gyventi, turi priešintis prigimčiai"

Pasak idėjos iniciatorės, medijų filosofijos studentės Andželikos Rimkuvienės, "Filocafe" nesiekia pateikti atsakymų. Atvirkščiai - skatina mąstyti ir kelia dar daugiau klausimų. Anot būsimosios filosofės, tik mąstymas, sąmoningumas žmogui gali užkirsti kelią tapti "broileriu".

Vieta be statusų

Medicinos studijas išmainei į medijų filosofiją. Kodėl?

Tiesa, Kaune studijavau mediciną, tačiau trečiame kurse nusprendžiau mesti studijas. Prieš tai buvau išvažiavusi į Angliją, norėjau išvėdinti galvą. Po visko grįžau į Klaipėdą, čia sukūriau šeimą ir iš nuobodulio nusprendžiau grįžti į mokslus. Atmetimo būdu ieškojau įdomios specialybės ir pasirinkau filosofiją, į kurią telpa daugybė sričių.

Pirmaisiais metais čia, KU, aš labai stebėjausi, kad dėstytojai bendrauja su studentu, atsako į jo klausimus, o studentas gali kažko nežinoti, kas studijuojant mediciną buvo utopija (juokiasi - Aut. past.).

Kaip kilo mintis suburti "Filocafe", o vėliau netgi įsteigti filosofų mėgėjų, kūrėjų asociaciją "Mediėdros"?

Pradėjau aktyviai dalyvauti filosofų renginiuose ir nustebau, kad studentai labai pasyvūs. Norėdama juos labiau įtraukti į veiklą, pradėjau mąstyti apie filosofų bei kūrybinės bendruomenės subūrimą, galbūt pradėti rengti diskusijas. Katedros dėstytoja (dabar vedėja) Ernesta Molotokienė pasufleravo, kad maždaug prieš dešimt metų Vilniuje veikė "Filocafe" - aukšto akademinio lygio filosofijos studentų ir dėstytojų diskusijos. Idėja vėliau persimetė ir į Klaipėdą. Taigi su keletu bendraminčių nusprendėme prikelti šią idėją, tačiau į diskusijas labai norėjome pakviesti ne tik akademinę bendruomenę, bet visus klaipėdiečius.

Mūsų tikslas - prisidėti, kuriant aktyvų Klaipėdos kultūrinį gyvenimą. Mes "Filocafe" suprantame kaip reiškinį, kuris sujungia akademinę bendruomenę ir paprastus, mąstančius klaipėdiečius. Tai - vieta, kurioje nėra statusų, nėra "protingų" ir "neprotingų".

Mes akcentuojame, kad filosofiją galima pritaikyti kasdieniam gyvenime. Taigi klausimai, kuriuos gvildename susitikimų metu, yra paprasti ir kasdieniški. Visi mes mėgstame pafilosofuoti, ir tai yra puiku. Filosofija didina nuovoką, ugdo kritinį mąstymą. Be galo smagu, kad ateina ir nemažai jaunimo, net moksleivių.

Kaip kyla idėjos temoms?

Visų pirma išsirenkame žmogų, o tik tuomet parenkame idėjas. Tarkime, nutarėme pokalbiui pasikviesti filosofą Raimondą Kazlauską, kuris ir pasiūlė temą apie tai, ar verta valdyti libido.

Norime klaipėdiečiams parodyti, mūsų akimis, fantastiškas asmenybes, tikrus aukso grynuolius - tokius kaip fotomenininką Remigijų Treigį, Humanitarinių ir ugdymo mokslų fakulteto dekaną Rimantą Balsį, Andželiką ir Isroildžoną Baročius, Tomą Kiauką.

"Gyvenk kaip nori, bet nieko neskriausk"

Susitikime su filosofu Aldžiu Gedučiu diskutavote, ar technologinė pažanga keičia muzikos vertę. Ar giliai į mūsų gyvenimus įsiskverbusios technologijos, tavo nuomone, labiau teikia naudą ar žalą?

A. Gedutis įsitikinęs, kad technologijos muzikos vertės nekeičia. Esą muzikos ar bet kokio kito meno kūriniui vertę suteikia pats žmogus. Jeigu klausytojui patinka, reiškia, muzika vertinga. Dabar galima išgirsti visą muzikos albumą, kurį sukūrė dirbtinis intelektas. Ar tai - meno kūrinys? Kodėl gi ne, jei tai tau patinka?

Apskritai apie audiovizualinę kultūrą, apie tai, kad technologijos ima viršų, paskaitų metu mes diskutuojame gana dažnai. Technologijos keičia žmones, išsivysto priklausomybė. Aš pati vis stengiuosi iš telefono ištrinti feisbuko programėlę, bet gyventi be jos nebepavyksta.

Mūsų dekanas Rimantas Balsys sako, kad tai - pripratimas prie judesio. "Skrolinimas" yra tarsi rūkymas, kur svarbesnis ne dūmas, o judesys.

Tai - šių dienų problema. Paskaitų metu mes diskutuojame, kaip ją spręsti, ir, manau, geriausias būdas kovoti su technologiniu žmogaus pavergimu - sąmoningumas.

Šiandien mes esame tarsi robotai, kasdienius veiksmus atliekame automatiškai: asikeli ryte, išsivalai dantis, papusryčiauji ir išbėgi pro duris į darbą. Pakeliui kyla klausimai: ar užrakinau duris? Ar išjungiau lygintuvą? Žmonės nebemąsto, ir tai yra blogai. Manau, reikia savęs dažniau paklausti: kam man to reikia? Kodėl aš tai darau?

Kai kurie sako, kad nuolat galvoje besisukantys klausimai - kaip koks prakeiksmas. Viskas, ką žmonija sukūrė, buvo dėl patogumo ir dėl to, kad nereikėtų galvoti. Žmonija tampa "broileriais" ir dėl to ją lengva valdyti.

Vienas dėstytojas yra sakęs, kad žmogus visada imsis daryti tai, kas yra paprasčiau, kas reikalauja mažiau energijos. Jeigu jis stovi, jis nori sėdėti, jei sėdi, nori gulėti, jei guli, jam būtinai reikia miegoti. Jeigu nori gyventi, tikrąja to žodžio prasme turi priešintis prigimčiai.

Praėjusią savaitę diskutavote apie tai, ar integracija neskurdina savitumo. Ką pati manai šiuo klausimu?

Rašiau vieną darbą apie islamizacijos procesus. Kodėl musulmonė moteris Vakarų pasaulyje negali dėvėti burkos? Neva, tai pažeidžia pašnekovo teises. Ar tikrai? Faktas, kad tai - nejauku, neįprasta, bet tai - labiau vidinis nepasitikėjimas. Savo laiške apie toleranciją Džonas Lokas rašė: "Gyvenk kaip nori, bet nieko neskriausk" (tiksli citata: "Jei mano veiksmai nekuria blogio, nekenkia kitiems, tai žmonės tiesiog neturi moralinės teisės kištis į mano veiksmus ir juos varžyti, kad ir kokia keista bei absurdiška ši veiksena jiems atrodytų"). Aš renkuosi savo dievą, tu - savo, ar rengiuosi vienaip, tu - kitaip, tik jeigu šie skirtumai nieko neskriaudžia, nežudo.

Kiekviena šalis, kaip ir šeima, turi savo šeimininkus ir atvykėlis negali primesti savo taisyklių. Tačiau šeimininkas juk irgi negali uždrausti jam būti savimi.

Pamenu, kai studijavau mediciną, dėstytojai keiksnodavosi dėl musulmonų studentų elgesio. Pavyzdžiui, egzamino metu jiems ateina laikas melstis, sako: "Sorry", išsitraukia kilimėlį ir meldžiasi. Reikia pavalgyti? Ne problema net ir skrodžiant negyvėlį. Išsitrauki sumuštinį ir valgai.

"Filocafe" feisbuko paskyroje pasidalinote citata: "Gyventi - tai nereiškia kvėpuoti. Tai reiškia veikti. Ne tasai ilgiausiai gyvena, kuriam daugiausiai metų, o tasai, kuris labiau už visus jaučia gyvenimą." Ir iš tiesų - juk dauguma žmonių stengiasi prailginti gyvenimą vietoje to, kad gyventų aistringai, visavertiškai, įdomiai...

Ar šiais laikais žmonės daugiau nugyvena nei išgyvena, savo tekstuose teiravosi ir T. Kiauka. Pati niekaip negaliu pamiršti dviejų senyvo amžiaus moterų pokalbio autobuse: "Na, ką, septyniasdešimt metų, atrodo, veltui nugyvenau." Tai mane šokiravo...

Man gaila tų, kurie dirba ar studijuoja tai, kas jiems nepatinka, tik dėl to, kad buvo primesta jų artimųjų.

Taigi medicinos studijas iškeitei į gyvenimą?

Galima sakyti ir taip.

Ką planuoji veikti, baigusi medijų filosofiją?

Labai norėčiau mokytis toliau. Taip pat svajoju tapti dėstytoja.

Aš labai žaviuosi daug skaitančiais, išprususiais žmonėmis, intelektualais, mūsų katedros dėstytojais. Norėčiau kažkada būti panaši į juos.

Filofosija suteikia peno mąstyti, praplečia akiratį. Seniau juk filosofija buvo visų mokslų pagrindas, kuris padeda pažinti ir pasaulį, ir save.

Keturi Kanto klausimai

Ką aš galiu žinoti?

Sokrato frazė: "Žinau, kad nieko nežinau".

Ką aš galiu daryti?

Norėtųsi sakyti "Viską", bet tai tas pats, kas "Nieko". Grįžtu prie Dž. Loko tolerancijos. Galiu daryti tai, kas nekenkia kito sveikatai, gyvybei, turtui.

Ko aš galiu tikėtis?

Taikos pasaulyje (juokiasi. - Aut. past.).

Kas yra žmogus?

Žmogus - tai homo sapiens, turintis kaulus, raumenis, sausgysles, kraujagysles, daugybę organų ir labai sudėtingą nervų sistemą. Ir dėl sudėtingos nervų sistemos žmogus yra lengvas beprotis, galintis mąstyti ir jausti (juokiasi. - Aut. past.).

Apskritai žmogus yra žiauriai keistas sutvėrimas. Esu skaičiusi, kad būna žmonių, kurie pasaulį mato atskirais kadrais, tarsi žiūrėtų į greitai besikeičiančias skaidres. Tuomet supranti, kas visi mes, žmonės, esame tokie skirtingi ir dėl to įdomūs.