60 metų jubiliejų sutinkantis Kostas Smoriginas: Čia didesnė nelaisvė

Buvo neklaužada, chuliganas, cholera, yra aktorius, bardas, režisierius, Nacionalinės premijos laureatas. Nors Kostui Smoriginui pirmadienį sueis šešiasdešimt, įtarimas lieka, kad jis vis dar tebėra truputį chuliganas. O kai prabyla politiniais manifestais, imi dvejoti, gal priklauso kokiai partijai, o gal tiesiog yra iš tos menininkų genties, kuriai nelengva nusispjaut į viešąjį gyvenimą.

- Kaip pavadinsi, nepagadinsi, - nusijuokia K.Smoriginas, - rašo, kad aš režisierius, bardas, aktorius, o aš numoju ranka - koks skirtumas, nes ar aš dainuočiau, ar vaidinčiau, vis tiek esu aktorius. Čia mano vienintelė specialybė, kurią, manau, esu neblogai įvaldęs, bet toli gražu dar iki tobulumo. Tų vaidmenų, kuriuos padariau, turbūt užtektų trim aktoriam, ir nemažu krūviu. Aš visiškai nesiskundžiu likimu.

- Gal yra klausimų, kuriais norėtumėt pasiskųsti?

- Nėra. Jei žmogui kyla klausimas, vadinasi, jis jam rūpi, domina. Ir jeigu jau pasirengei su juo kalbėt ar atviraut, suvokdamas, kad tai taps viešumos dalimi, tai kokio velnio sutikai. Būtų tas pat, kaip fotografuotis vien tik gražia puse.

- Tada prisipažinkite, ar visus teatrų spektaklius, į kuriuos nueinat, ištveriat iki pabaigos?

- Aš žiūriu ne viską iš eilės, renkuosi, kas man įdomu, arba, būna, draugai pakviečia pažiūrėt, ką jie vaidina. Suprantama, stengiuos priimti spektaklius atvira dūšia, bet... Na, tai nereiškia, kad aš ateinu kaip dyglys ir sėdžiu iš anksto kategoriškai nusistatęs, bet jeigu tik kas ne taip, man jau sunku. Daliai (žmonai aktorei Brenciūtei - red.past.) sakau, po pirmo veiksmo eisiu, ji sako, neik, ir aš tyliai kenčiu, o kartais tyliai telefonu žaidžiu. Sutinku, tai baisu... jei kas pamatytų ir greičiausiai pamato...

- O pačiam scenoje nebūna nuobodu?

- Po paskutinio vaidmens („Juoko akademija“ Jaunimo teatre - red.past.) man nenuobodu. Iki tol buvo kokie septyneri metai krizės ar nenoro, kai knietėjo daugiau statyt arba koncertuot, tą iš tikrųjų ir dariau. Taip atsirado „Domino“ teatras, kurį ir įsukau ir kuriam be reikalo rimti kritikai deda kryžiuką - mano galva, jis įdomus, unikalus, nors ir ten yra problemų, beje, kaip visuose teatruose. Taigi tuos metus vaidinti nebenorėjau; po sunkios ligos dar buvau surizikavęs suvaidinti Makbetą Maskvoje prieš ketverius ar penkerius metus, buvau sulaukęs liaupsių, bet išsigandau pajutęs, kad per didelės pauzės - jau per didelis stresas; aš tiesiog galiu numirti scenoje... Nors mirtis scenoje graži, nors viskas laimingai baigėsi, bet cinktelėjo: atsargiai, seni, taip važiuot jau nebegalima. Nors, sakysim, atlikdamas paskutinį savo vaidmenį aš išsikraunu ne mažiau, gal tik fiziškai mažiau (liga nepasibaigė šiaip sau), bet jis, šitas vaidmuo, staiga grąžino man didžiulį norą scenos partnerystės. Negalėčiau „Juoko akademijos“ lyginti su „Makbetu“ ar „Kvadratu“ - tai unikalūs E.Nekrošiaus spektakliai, bet aš jau pasiilgau aktorinio teatro, režisūrinis teatras jau man pakyrėjęs.

- Bet jis šio to ir išmokino?

- O taip! Turėtum būti visiškai bukas, kad, dirbdamas su Nekrošium tris dešimtmečius, nesuvoktum esminių dalykų. Kas yra teatras, jis aiškina ne žodžiais, bet visa savo esybe, savo elgsena, ir jeigu esi nekvailas, visa, ką matai, analizuoji, darai išvadas ir mokaisi. Labai įdomu dirbt su juo, bet būt jo kareiviu - ne šposas. Vieni Nekrošiaus kareiviai jau nueina, Vladas Bagdonas, ir aš truputį atsitraukiau. Ateina nauji, kurie išaugs į generolus, galiu tai garantuot. Tie, kurie išlaikys.

- Nekrošiui ačiū, kad pats ėmėtės statyti spektaklius?

- Ne, ne... gal kažkiek... Bet režisuoti ėmiausi iš reikalo, per pačią krizę, kai iš Jaunimo teatro išėjo Eimis (Nekrošius - red. past.), išėjo Bagdonas, subyrėjo repertuaras, visi buvo sutrikę. Dalia Storyk tada atrado „Normanų pergales“ ir parodė man. Puiki pjesė, pirmoji jos dalis gimė labai lengvai, o antrąją buvo sunkiau statyt. Bet nei aš tą režisierių vaidinau, nei turėjau vaidinti - degiau, ir visi degė, ir padarėm spektaklį, kuris paskui aštuonerius metus maitino teatrą. Kai atsirado „Urvinis žmogus“, kai atsirado „Domino“, aš po biškučiuką pradėjau režisuot ir man visai ne gėda dėl spektaklio, sakysim, „Mano žmonos vyras“ arba „Vilnius-Dakaras“... Tai, man atrodo, buvo pakankamai gerai sugalvota, pakankamai juokinga, o daugiau sau tokių užduočių nekeliu... Man ranka nekiltų statyti Šekspyro ar Čechovo...

- Kodėl?

- Jei imi tokią medžiagą, turi pasiūlyt labai aiškų režisūrinį sprendimą; tai ne mano specialybė. Aš to net neslepiu.

- Režisūrinis teatras tam tikra prasme turėtų būt išganymas vidutiniokams.

- Ne, vis dėlto ne, ne visai sutikčiau - tai režisieriaus ieškojimų ir atradimų laukas, o tai, kad spektakliuose su daugybe personažų yra kur slėptis vidutinybei, be abejonės, taip, o kur nėra? Kai du artistai scenoje, nepasislėpsi, tuo labiau jei vienas, na, o penki jau galima prisidengti, bet režisierius tokį manevrą pamatys ir pakeis aktorių arba nepakeis tikėdamasis, gal išaugs. Nekrošius kartais žmogaus defektus paverčia tikrais perlais.

- Pastebėjau, kad kai kuriuos sceną apleidusius kareivius apleidžia ir meilė teatrui. O tie, kurie joje tebevaidina,  kartais pareiškia, kad jų tarnystė menui, kaip ir pats menas apskritai, nieko nekeičiantys gyvenime. Tai simptomas?

- Matyt, tam turi įtakos ir nepavykusi kažkieno karjera, ir neužtikrintas menininkų rytojus, bet juk iš tikrųjų menas bejėgis ką nors keisti; jis tiktai ugdyti gali, jis gali sužadinti norą keisti. Argi meno prigimtis pakeisti? Negi manote, kad jei aš suvaidinsiu Makbetą, neatsiras monstrų, kaip, sakysim, diktatorius Pinočetas (Pinochet), kuris per porą metų išguldė porą milijonų? Atsiras. Vis tiek atsiras. O ką? Gal bankininkai geresni už makbetus? Makbetas, ko gero, sąžiningesnis, nes jis karys, kuris praliejęs kraują prisipažino, kad praliejo, o bankininkai to nepadaro - jie paprasčiausiai utėlės yra, tik vienas utėlė - generolas, kitas - eilinis pėstininkas... Iš tikrųjų mes galim tik tikėtis, kad menas gali ugdyti, ir tiktai ugdyti, ne daugiau. Labai gerai pasakė Stingas (Sting), paklaustas, kaip tokio lygio dainininkas sutinka koncertuoti šeicho gimtadienyje, tegu ir už milijoną. Stingas atsakė, kad šeicho sūnūs, kurie jo klausėsi ir kurie greičiausiai baigs Oksfordą, kada nors, kai jiems reikės priimti svarbius sprendimus, susimąstys apie pasaulį, karus ir galbūt prims neagresyvų sprendimą - gėrio sėkliukė bus ne veltui pasėta. Čia yra meno prigimtis: gėrio, grožio, teisybės. Pagaliau per konfliktą, per baisią pjesę, per gražią pjesę, per komediją siunti tas pačias gėrio sėkleles.

- Jau vien tai leistų sakyti, kad menas yra veiksnus.

- Tik ne tiesiogine prasme. Mes žinom pavyzdžių, kaip ponas Eichmanas (Adolfas Eichmanas (Adolf Eichmann), vadinamas holokausto architektu - red. past.) mylėjo Liudviką van Bethoveną, bet tai nieko nereiškė: jis kaip korė, taip ir korė, kaip žudė, taip ir žudė...

- Mene idealizmo, kaip matau, mažiau.

- Kartais to idealizmo daugiau, kartais mažiau, kartais viskas keičiasi, kai peržengiama tam tikra riba. Iš tikrųjų, kai pagalvoji, pačios gražiausios mūsų dainos partizanų, tremtinių gimė kur? Pragare. Pati gražiausia knyga, kurią laikau genialia - Sruogos „Dievų miškas“, - gimė kur? Irgi ten.

- Aha, yra net toks Andrė Žido (Andre Gide) posakis, kad menas gyvas prievarta. Išeitų, kad laisvė menui pražūtinga?

- Iš esmės taip. Aišku, gerai, kad žmogus laisvas kurti savo darbą, verslą, komunikuoti, mobilizuoti draugus, bet kai laisvė suprantama tik kaip lygtis „ką noriu, tą darau“... Kol Lietuvoje nebus įstatymų, lygių visiems, tol nebus tikrosios laisvės ir jos suvokimo. Argi kas nutiko ministrams, kurie išėjo apsidirbę nuo kojų iki galvos? Argi buvo nubaustas bent vienas, iššvaistęs VEKS’o milijonus? Argi čia laisvė, kai viskas leidžiama tik kai kuriems? Čia didesnė nelaisvė negu laisvė, čia tokios grotos uždėtos!.. Kartais sąmoningai, priešiškų jėgų, kartais per neapdairumą mūsų pačių. Trys prioritetai turi būt valstybėje: Konstitucija, įstatymas, švietimas ir kultūra... Dabar viskas atvirkščiai, svarbiausia ekonomika. Šitiek klysti - 22 metus...

- Liūdnoka kalba...

- Užklauskite ko nors linksmiau.

Kitą savaitę „Respublikoje“ klausimai: apie tris K.Smorigino butus, skolas ir momentus, kada jis sau būna nepakenčiamas