Algirdas Brazauskas draugų ir oponentų akimis

Vals­ty­bės va­do­vas, Bi­lui Klin­to­nui vaiz­džiai pa­sa­ko­jan­tis apie ta­ry­bų val­džią. Lai­min­gas vy­ras, po pen­kio­li­kos me­tų vie­nat­vės ve­dęs pa­tin­kan­čią mo­te­rį. Pui­kus ad­mi­nist­ra­to­rius. At­jau­čian­tis žmo­gus.

Apie to­kį Al­gir­dą Bra­zaus­ką Kel­mė­je pa­sa­ko­jo kny­gos „Žmo­gus lai­ko tai­ki­ny­je“ su­da­ry­to­jas žur­na­lis­tas, bu­vęs jo at­sto­vas spau­dai ir pa­ta­rė­jas Vi­lius Ka­va­liaus­kas.

Tu­ri­nį ap­ta­rė su Pre­zi­den­to duk­ro­mis

Dau­giau kaip aš­tuo­nių šim­tų pus­la­pių kny­gą „Žmo­gus lai­ko tai­ki­ny­je“ Vi­lius Ka­va­liaus­kas iš­lei­do dvi­de­šimt­me­čio, kai 1993 me­tais Nep­rik­lau­so­mo­je Lie­tu­vo­je bu­vo iš­rink­tas pir­ma­sis Pre­zi­den­tas, pro­ga.

V. Ka­va­liaus­kas drau­ge su Pre­zi­den­tu Al­gir­du Bra­zaus­ku dir­bo še­še­rius me­tus. Ge­rai pa­ži­no­jo vie­ną iš­ki­liau­sių Lie­tu­vos po­li­ti­kų. Ma­tė jį įvai­rio­se si­tua­ci­jo­se.

Su A. Bra­zaus­ko duk­ro­mis ir ar­ti­mu jo bi­čiu­liu Jus­tu Pa­lec­kiu ap­ta­rė, ko­kia tu­rė­tų bū­ti kny­ga.

„Pa­siū­liau apie A. Bra­zaus­ką pa­ra­šy­ti ir ge­rų, ir blo­gų da­ly­kų. Tai ir bus tik­ra­sis jo gy­ve­ni­mas, – Kel­mės Že­mai­tės vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je pa­sa­ko­jo V.Ka­va­liaus­kas. – Pas­kam­bi­nau ke­tu­riems šim­tams žmo­nių. Pap­ra­šiau jų pa­ra­šy­ti pri­si­mi­ni­mus. Tai, ko nie­kas ne­ži­no. Ne vi­si pa­ra­šė. Iš pa­ra­šiu­sių­jų at­rin­kau 146 au­to­rius. Tuos, ku­rie pa­tei­kė tik­rai au­ten­tiš­kų pri­si­mi­ni­mų. Teks­tų ne­cen­zū­ra­vau. Ri­bo­jau tik pri­si­mi­ni­mus apie me­džiok­lę. Nes tai po­nų, tur­tuo­lių pra­mo­ga. Me­džiok­lė to­li­no A.Bra­zaus­ką nuo žmo­nių.“

Kas žmo­giš­ka jam ne­sve­ti­ma

A. Bra­zaus­kas, pa­sak V. Ka­va­liaus­ko, bu­vo la­bai iš­si­la­vi­nęs, dau­ge­ly­je sri­čių kom­pe­ten­tin­gas žmo­gus. Drau­ge la­bai žmo­giš­kas ir pa­pras­tas.

„Pa­ra­šiau Pre­zi­den­tui kal­bą ap­do­va­no­ji­mų Žūs­tan­čių­jų gel­bė­ji­mo kry­žiaus ce­re­mo­ni­jai. Sce­no­je sto­vi ma­žas ber­niu­kas, iš de­gan­čio na­mo iš­ne­šęs ma­žes­nius sa­vo bro­lius ir se­su­tes. Pre­zi­den­tas skai­to apie vai­ko nuo­pel­nus. Ber­niu­kas pra­dė­jo verk­ti. Pre­zi­den­tas priė­jo prie jo, ap­ka­bi­no ir taip pat pra­dė­jo verk­ti,“ – pri­si­mi­nė kny­gos su­da­ry­to­jas.

A. Bra­zaus­kas su kiek­vie­nu žmo­gum su­ge­bė­jo kal­bė­ti jo kal­ba: su ba­le­to artistu apie ba­le­tą, su kai­mo mo­čiu­te – apie duo­ną. Nu­vy­kęs į kai­mo ren­gi­nį jis ne­si­bo­dė­da­vo pa­šok­din­ti se­nu­tes.

ĄŽUO­LAS: Kny­gos vir­še­ly­je pa­vaiz­duo­tas ąžuo­las aso­ci­juo­ja­si su Lie­tu­vos ąžuo­lu va­din­tu Pre­zi­den­tu Al­gir­du Bra­zaus­ku.

Tu­rė­jo fe­no­me­na­lią at­min­tį. Kai va­žiuo­da­vo per Lie­tu­vos kai­mus ar mies­te­lius, at­si­min­da­vo, ka­da ir ko ten bu­vęs, ko­kie žmo­nės ten gy­ve­na, kuo jie įdo­mūs.

Žmo­giš­kas bū­da­vęs ir dar­bo­vie­tė­je. La­bai ge­ras ad­mi­nist­ra­to­rius, va­dy­bi­nin­kas, psi­cho­lo­gas. Jo dar­bo sta­las ne­bū­da­vo nu­krau­tas po­pie­riais. Ir į na­mus nie­kuo­met ne­si­neš­da­vo do­ku­men­tų. Bet dau­ge­lį da­ly­kų jis tie­siog at­si­min­da­vo. Ypač ge­ra bu­vo re­gi­mo­ji at­min­tis.

Į dar­bą atei­da­vo be pen­kių mi­nu­čių aš­tuo­nios. Dvi mi­nu­tės po pen­kių iš­kiš­da­vo iš sa­vo ka­bi­ne­to gal­vą ir sa­ky­da­vo: „Vi­si na­mo.“

Nie­kuo­met ne­siel­gė da­vat­kiš­kai. Tar­kim ūk­ve­džio gim­ta­die­nis. Nuei­na pas jį į ka­bi­ne­tą, pa­svei­ki­na, iš­len­kia tau­re­lę ir vėl grįž­ta prie dar­bų.

Gy­ven­da­mas Tur­niš­kė­se A. Bra­zaus­kas su­si­drau­ga­vo net su po­li­ti­nio opo­nen­to Val­do Adam­kaus šei­ma, nors bu­vo vi­siš­kai skir­tin­gi žmo­nės.

Pa­sak V. Ka­va­liaus­ko, A. Bra­zaus­kui mi­rus, Adam­kai iš­gy­ve­no ir ap­gai­les­ta­vo, kad Al­gir­das dau­giau pas juos ne­bea­teis.

Šei­mos žmo­gus

V. Ka­va­liaus­kas drą­siai pa­va­di­no A. Bra­zaus­ką šei­mos žmo­gu­mi. Jis la­bai ken­tė­da­vo, kai jį už­ka­bin­da­vo ži­niask­lai­da. Ypač jei­gu už­kliū­da­vo šei­ma, duk­ros, anū­kai.

Nors su pir­mą­ja žmo­na Ju­li­ja ne­gy­ve­no drau­ge, ja nuo­la­tos rū­pi­no­si.

La­bai svar­bų vaid­me­nį jo gy­ve­ni­me su­vai­di­no ant­ro­ji žmo­na Kris­ti­na. Pa­sak V. Ka­va­liaus­ko, ją ve­dęs A. Bra­zaus­kas bu­vo la­bai lai­min­gas.

KLAU­SY­TO­JAI: Į kny­gos pri­sta­ty­mą su­si­rin­ko li­te­ra­tų, po­li­ti­ka be­si­do­min­čių ir skai­ty­ti mėgs­tan­čių kel­miš­kių.

Prieš tai pen­kio­li­ka me­tų gy­ve­no vie­nas. „Aš ir­gi no­riu gy­ven­ti kaip nor­ma­lus vy­ras ir nor­ma­lus žmo­gus: kas­dien val­gy­ti šil­tus pus­ry­čius, tvar­kin­gai reng­tis, į priė­mi­mus ei­ti ly­di­mas mo­ters,“ – kol ne­bu­vo ant­rą kar­tą ve­dęs kal­bė­da­vęs po­li­ti­kas.

Kris­ti­nos Bra­zaus­kie­nės pri­si­mi­ni­mų kny­go­je nė­ra, nes ji iš­kė­lė ke­le­tą są­ly­gų, ne­priim­ti­nų kny­gos su­da­ry­to­jui.

Kol Bra­zaus­kas bu­vo gy­vas, san­ty­kiai šei­mo­je bu­vo nor­ma­lūs. Ne­su­ta­ri­mai tarp K. Brazauskienės ir A. Brazausko dukterų pra­si­dė­jo po mir­ties.

Nuo­šir­dus san­ty­kis su baž­ny­čia

Kai A. Bra­zaus­kas bu­vo Sei­mo na­rys, V. Ka­va­liaus­kas su juo drau­ge ke­lia­vo po Eu­ro­pą. Pa­ry­žiu­je nuė­jo į lie­tu­viš­kas Mi­šias.

„Mi­šias au­ko­jo la­bai de­mok­ra­tiš­kas ku­ni­gas Pet­ro­šius, ku­ris da­ry­da­vo per­trau­ką ir išei­da­vo su ti­kin­čiai­siais pa­rū­ky­ti, – pa­sa­ko­jo V. Ka­va­liaus­kas. – Pra­dė­jus gie­do­ti „Ma­ri­ja, Ma­ri­ja“, A. Bra­zaus­kas už­trau­kė gies­mę stip­riu sod­riu bal­su. Žmo­nės at­si­su­ko pa­si­žiū­rė­ti. Gie­do­jo iki ga­lo. Mo­kė­jo vi­sus žo­džius. Po Mi­šių pa­klau­siau, iš kur iš­mo­ko. Jis at­sa­kė: „Aš išau­gau ša­lia baž­ny­čios. Kar­tais tek­da­vo pa­bū­ti ir klap­čiu­ku.“

Kai bū­da­mas pir­muo­ju LKP sek­re­to­riu­mi grįž­da­vo gim­ti­nėn į Kai­šia­do­rių ra­jo­ną, daž­nai per­šok­da­vo baž­ny­čios tvo­rą ir nu­šie­nau­da­vo vi­są Vys­ku­pi­jos te­ri­to­ri­ją. Tuo­met čia dir­bo Vin­cen­tas Slad­ke­vi­čius. Tai da­ry­da­vęs slap­čia, kad žmo­nės ne­pra­dė­tų šne­kė­ti, jog pir­ma­sis sek­re­to­rius dir­ba ber­nu pas Vys­ku­pą.

Ir vė­liau, bū­da­mas Nep­rik­lau­so­mos Lie­tu­vos prem­je­ru ir Pre­zi­den­tu, A. Bra­zaus­kas neap­lei­do V. Slad­ke­vi­čiaus, nors baž­ny­čia bu­vo lyg ir už­mir­šu­si sun­kiai ser­gan­tį sa­vo kar­di­no­lą. Rū­pi­no­si, kad jį pri­žiū­rė­tų slau­gės.

A. Bra­zaus­kas bend­ra­vo su ku­ni­gu R. Mi­ku­ta­vi­čiu­mi, mon­sin­jo­ru K. Va­si­liaus­ku, Tė­vu Sta­nis­lo­vu ir ki­tais iš­ki­liau­siais Die­vo tar­nais. Pa­si­rū­pi­no su­re­mon­tuo­ti Tė­vo Sta­nis­lo­vo na­me­lį.

Tik su Aud­riu Juo­zu Bač­kiu san­ty­kiai bu­vę šal­tes­ni. V.Ka­va­liaus­kas pri­si­mi­nė, kaip 2003 me­tais bū­da­mas prem­je­ru A. Bra­zaus­kas drau­ge su Pre­zi­den­tū­ra or­ga­ni­za­vo Min­dau­go ka­rū­na­vi­mo – Vals­ty­bės die­nos iš­kil­mes. Baž­ny­čia at­si­sa­kė jo­se da­ly­vau­ti.

Prem­je­ras at­sto­vą ry­šiams su vi­suo­me­ne nu­siun­tęs pa­klaus­ti, gal baž­ny­čia ko nors no­ri. Baž­ny­čia pa­pra­šė po­ros mi­li­jo­nų li­tų nu­da­žy­ti ka­ted­rą.

A. Bra­zaus­kas spe­cia­lis­tų pa­si­tei­ra­vęs, kiek kai­nuo­tų ka­ted­ros nu­da­žy­mas. Šie ap­skai­čia­vo, kad mi­li­jo­nas ir du šim­tai tūks­tan­čių. Prem­je­ras sky­rė mi­li­jo­ną ir tris šim­tus tūks­tan­čių. Tuo­met baž­ny­čia da­ly­va­vo iš­kil­mė­se.

Pa­sa­ko­ji­mai apie ta­ry­bų val­džią

Jau bū­da­mas gar­baus am­žiaus A. Bra­zaus­kas mo­kė­si ang­lų kal­bos. Tam skir­da­vo še­šias va­lan­das per sa­vai­tę. Ang­lų kal­ba spar­čiai to­bu­lė­jo. O nu­vy­kęs į už­sie­nį A.Bra­zaus­kas rė­žė kal­bą ang­liš­kai.

Jau­ni Lie­tu­vos dip­lo­ma­tai, vyk­da­vę į už­sie­nį kar­tu su Al­gir­du Bra­zaus­ku, kar­tais rau­ky­da­vo­si – vėl Bra­zaus­kas pa­sa­kos apie ta­ry­bų val­džią.

Am­ba­sa­do­rius V. Ušac­kas pri­si­me­na, kaip A. Bra­zaus­kas su­si­ti­ko su JAV pre­zi­den­tu B. Klin­to­nu. Kaip ir ma­ny­ta, ėmė pa­sa­ko­ti apie Ta­ry­bų val­džią. Jau­niems dip­lo­ma­tams – neį­do­mu, o Klin­to­nas klau­so bai­siau­siai su­si­do­mė­jęs. Taip pat to­kių pa­sa­ko­ji­mų klau­sy­da­vo­si ir Vo­kie­ti­jo­je bei ki­to­se ša­ly­se. Jų ly­de­riams bū­da­vo la­bai įdo­mu. A. Bra­zaus­kas ope­ruo­da­vo įdo­miais, ne vi­siems ži­no­mais ir priei­na­mais fak­tais.

Apsk­ri­tai, pa­sak V. Ka­va­liaus­ko, Pre­zi­den­tas bu­vo la­bai iš­kal­bin­gas žmo­gus. Skai­ty­ti kal­bų jis ne­mė­go. Jam tuoj pat pa­si­da­ry­da­vę neį­do­mu, nuo­bo­du.

„Pa­ra­šy­da­vau kal­bą, įsi­de­da į ki­še­nę – ir už­mirš­ta,“ – me­na V. Ka­va­liaus­kas.

Tie, ku­riems pa­dė­jo, ne­pa­rė­mė

Kny­gos su­da­ry­to­jas ste­bė­jo­si, kad kny­gos lei­dy­bos ne­pa­rė­mė stam­būs pra­mo­ni­nin­kai. At­si­sa­kė pa­rem­ti Kau­no HES, Pa­ne­vė­žio sta­ty­bos tres­tas, „Ache­ma“, „Ali­ta“.

Ne­pa­rė­mė ir ki­ti tur­tuo­liai. Vie­nas, pa­sak V.Ka­va­liaus­ko, dek­la­ruo­ja tur­to už du šim­tus mi­li­jo­nų. O pa­pra­šy­tas pa­rem­ti po­ra šim­tų li­tų, ne­su­ti­ko.

Kny­gos su­da­ry­to­jas pra­šė pri­si­mi­ni­mus apie A. Bra­zaus­ką pa­ra­šy­ti ir M. Gor­ba­čio­vo. Ta­čiau jo fon­das už ra­ši­nį pa­pra­šė pi­ni­gų.

Ne­su­ti­ko pri­si­mi­ni­mais pa­si­da­ly­ti R. Pak­sas.

A. Ter­lec­kas sa­vo pri­si­mi­ni­mus per­ra­šė try­li­ka kar­tų. Pir­ma­sis ra­ši­nys pra­si­dė­jęs žo­džiais: „Ne­bu­vo ge­res­nio prem­je­ro už Al­gir­dą Bra­zaus­ką.“ Po per­ra­šy­mų apie Bra­zaus­ką ne­be­li­ko ge­rų žo­džių.

Pri­si­mi­ni­mus ra­šė ir M. Bu­ro­ke­vi­čius. Ta­čiau kny­gos su­da­ry­to­jas jo teks­to tie­siog ne­paė­mė. Pri­si­pa­ži­no pa­bū­gęs po­li­ti­nių opo­nen­tų. Ob­jek­ty­vią is­to­ri­ją ga­li pa­ra­šy­ti tuo­met, kai nė­ra suin­te­re­suo­tų žmo­nių.