Knyga
Šįvakar Klaipėdoje Amerikos lietuvė Marijona Venslauskaitė Boyle pristatys savo knygą apie lietuvį kapitoną Joną Pleškį, 1961-aisiais su sovietų karine barža iš Klaipėdos pabėgusį į Švedijos Gotlando salą.
J. Pleškio, kuris yra rašytojo Tomo Klensio bestselerio "Raudonojo Spalio medžioklė" ir to paties pavadinimo garsaus Holivudo filmo herojaus prototipas, gyvenimo istoriją M. Venslauskaitė Boyle aprašė knygoje "Laisvės beieškant. Žmogus iš Raudonojo Spalio".
Portlende gyvenanti autorė, kurios tėvai buvo lietuviai, nutarė atskleisti, kaip represinės sovietų santvarkos nepakėlęs lietuvis kapitonas ryžosi siekti laisvės, tačiau jos taip ir neatrado: į Vakarus pabėgusį J. Pleškį iki gyvenimo galo persekiojo KGB bei sovietų teismo nuosprendis sušaudyti, jis buvo vienišas ir nelamingas.
"Eglės leidyklos" išleistą knygą M. Venslauskaitė Boyle klaipėdiečiams pristatys šiandien 18 valandą "Baltų lankų" knygyne prekybos ir pramogų centre "Akropolis".
Kaip Jūs susipažinote su J. Pleškiu? - "Vakarų ekspresas" paklausė M. Venslauskaitės Boyle.
Tai buvo 1990-aisiais, mano sūnus tada gyveno Kalifornijoje. Kartą į mano rankas papuolė laiškas iš Lietuvos, jį parašė mano pusseserė, man visai nepažįstama. Nutariau savo giminaičiams atrašyti, bet jau buvau pamiršusi lietuvių kalbą. Juk keturiasdešimt metų nekalbėjau nė žodžio, tėvai mirę. Pasiskundžiau sūnui, kuris tuo metu dirbo didelėje laivininkystės kompanijoje. Jis mane pasakė: nesirūpink, netoli manęs dirba toks lietuvis, gal jis tau padės tą laišką parašyti. Tas lietuvis ir buvo J. Pleškys. Iš pradžių mes nebendravome, aš parašydavau laišką angliškai, o mano sūnus jam nunešdavo. Kai jis išversdavo į lietuvių kalbą, parnešdavo. Aš savo ranka perrašydavau... Taip J. Pleškys padėjo man parašyti penkis ar šešis laiškus. Vieną sekmadienį sugalvojau pakviesti jį šeimos pietų. Turėjau telefono numerį, žinojau vardą. Iš pradžių nenorėjo sutikti, sakė turįs svečią. Paaiškėjo, kad atvykusi sesuo iš Lietuvos, kaip vėliau sužinojau, puiki aktorė Eugenija Pleškytė. Pakviečiau ateiti abiem. Tada pirmą kartą ir susitikome.
Tačiau jo istoriją sužinojau ne iš karto. Ilgą laiką žinjau tik tiek, kad jis jūreivis iš Lietuvos, vienišas žmogus, kuris čia nieko neturi ir labai ilgisi namų. Greitai susidraugavome su jos seserimi. Prieš išvykimą išsikalbėjome, kad ji nenori palikti brolio, nes jis sunkiai serga. Sužinojau, kad jo galvoje auglys. Pažadėjau jį pagloboti. Taip ir buvo: pradėjome nuolat bendrauti, eidavome pietauti, paskambindavau pasiteirauti, kaip jam sekasi. J. Pleškys apie save pasakojo nedaug. Tik tiek, kad jo tėvai buvo ištremti į Sibirą, kad jam teko gyventi Meksikoje, kalnuose. Atsimenu, mano sūnus klausė, kaip jis ten vienas ištvėrė, o Jonas atsakė, kad vakarais pas jį ateidavo būrys žvėrelių ir jam gana svečių... Aš nesupratau, kodėl jis taip kalbėjo, tai išaiškėjo vėliau.
Kada sužinojote jo paslaptį?
Tik J. Pleškiui mirus, 1993 metais, perskaičiusi nekrologą... Ten buvo parašyta, kad jis buvo kapitonas, visa kita. Na, ką mes galėjome jo klausinėti, nelaimingo žmogelio iš Lietuvos? Maniau, vargšas jūrininkas, ir tiek. Be to, jis buvo labai uždaro būdo.
Gaila, kad man niekas nepranešė apie jo mirtį ir aš negalėjau nuvykti į jo laidotuves. Labai dėl to graužiausi.
Vėliau pakviečiau jo seserį atvykti į Kaliforniją. Ji pas mane pagyveno apie pusmetį. E. Pleškytė pradėjo man pasakoti apie savo šeimą, Jono vaikystę, kiek jiems teko iškentėti. Man tai pasirodė labai įdomu ir aš parašiau pirmąjį straipsnį Lietuvos išeivių žurnalui.
Jums pavyko išsiaiškinti, kokios priežastys paskatino J. Pleškį ryžtis tokiam žingsniui?
Nuo pat vaikystės savo gyvenime jis matė daug kraujo.
Išplaukęs su nedidele įgula J. Pleškys turėjo palaidoti Baltijos jūroje chemines atliekas. Tai jam labai nepatiko. Jis jau ilgai planavo pabėgimą, bet niekam nesakė. Sugadino kompasus... Sugebėjo viską išlaikyti paslaptyje. Vėliau švedai jo klausė: kodėl jūs tai padarėte? O jis atsakė, kad negali gyventi melagių pasaulyje, kad nesutinka su ta politika. Vis dėlto J. Pleškys vylėsi, kad vieną dieną galės grįžti į Lietuvą. Tai įvyko tik prieš pat jo mirtį, 1992 metais. Pirmą ir vienintelį kartą jis aplankė Lietuvą ir buvo labai laimingas.
Ar tiesa, kad medžiagą knygai rinkote dešimt metų?
Taip, prireikė daug laiko. Man pavyko iš archyvo gauti didžiulę bylą, kuri buvo 2 kg svorio ir 860 puslapių. Teko vykti į Gvatemalą, kur susitikau su jo buvusia žmona, labai gražia moterimi, jie susilaukė dukters. Ji taip pat nieko nežinojo apie jo likimą.
Giedrė PETKEVIČIŪTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą