Fotografija
Šį kartą fotomenininkas Vytas Karaciejus savo fotografijų parodos "Klaipėda: buvimo ženklai" pristatymą surengė Klaipėdos pilies muziejuje, Fridricho poternoje.
Kodėl pasirinkote šią paslaptingą vietą?
Pamatęs mano darbus, pilyje parodą surengti pasiūlė Mažosios Lietuvos muziejaus direktorius Jonas Genys, nes tai šiek tiek susiję su mano asmenine istorija. Aš jau trisdešimt metų dirbu Klaipėdoje - fotografuoju uostą, sukaupta daugybė medžiagos kraštotyros ir Lietuvos jūrų muziejuose. 1992 metais išleidau savo fotografijų albumą - tai irgi miesto buvimo ženklai, tad, prabėgus kuriam laikui, norėjosi ciklą pratęsti, padaryti didesnio formato darbus, kabinamus ant sienos. Tai darbai nuo 1976 metų iki šiandienos - apie viską, kas buvo ir kas yra, kas išnykę ir kas sukurta. Ir perspektyva.
Kaip pavyko atspindėt ypatingą mūsų miesto aurą?
Tarp keturiasdešimties darbų yra įvairių. Daug architektūros ir net miesto imitacijų. Pagrindinis parodos akcentas yra vienas didelis montažinis miesto paveikslas. Fotografavau pernai iš sraigtasparnio. Kadangi čia gyvenu, natūralu, kad miestas ir miestelėnai man yra brangūs. Nežinau, kiek man gyvent liko, tai noriu kažką ir palikt, muziejui padovanot, kas lyg ir reprezentuotų Klaipėdą. O parodos eksponatai gal dar kur pakeliaus, bet po užsienius nemėgstu blaškytis, man svarbiausia - miestas. Ir neįsivaizduoju jo be pajūrio, be bangos.
Tikriausiai architektūros fragmentus fotografuoti yra sudėtingiau, nei pašaliečiui atrodo?
Tai ir dangaus šviesokaita, ir daugelis kompozicinių dalykų, kurių mane mokė anuometis fotografijos grandas ir technikos žinovas Povilas Karpavičius. Dabar, kai požiūris į fotografiją labai pasikeitė, sunku pasakyt, ar "teisinga" buvo anuometė mokykla, tačiau tai, kad kai kurie negatyvai buvo techniškai nepavykę, net gavę šviesos, - tik suteikia žavesio. Juos norėdavai išmest, pasilaikydavai šiaip - gal kada prireiks. Dabar tie kadrai turi meninę vertę ir yra savotiškai gražūs kaipsyk "ne visai kokybė". Bet mano koncepcija - kuo švaresnis, tikslesnis, užbaigtas kadras.
Ir sovietmečiu fotografavote tik "reprezentacines" miesto vietas? Anuomet, beje, turėjote devynis amatus?
Ne visiškai reprezentacines. Ne visos mano nuotraukos buvo tinkamos tarybiniam laikraščiui, atspindint socrealizmo pompastišką dvasią. Įstrigo tai, kad miestas anuomet vis dėlto buvo niūrokas; tai ir matyti mano fotografijose. Miestas su dabartine Atgimimo aikšte, atrodė, Dievuli, koks mažutis! Kaimas... Todėl tą "Klaipėdos" viešbutį ir pastatė, kad būtų efektingesnis fonas Vado paminklui. Kai paminklą saugojo šarvuočiai, iš kurių išlįsdavo automatais ginkluoti kariai, nejauku buvo aplinkui spragsėti. Dirbau su tam tikra baime.
O uosto vaizdų labai daug yra Jūrų muziejuje. Kai H. Manto gatvėje to muziejaus tebuvo tik mažutė kriauklių kolekcija, dirbau ir ekspozicijos fotografu, ir skulptoriumi, ir dailininku apipavidalintoju. Dariau iš gipso bareljefus, paukščių migracijos raižinius, gyvūnų reljefus. Tarp kitko, vieną skulptorių buvo pasamdę, tai jam nieko nepavyko nulipdyt. Su muziejaus darbuotojais vykdavau į ekspedicijas, bet nardyti man trukdė ūsai, pro kuriuos sunkėsi vanduo, ir mano užpakalis vis išnirdavo į paviršių.
Kažkada buvau fotomeno sąjungos skyriaus sekretorius, darydavom parodas - socialistinio darbo didvyrių portretų, o jei kokią pusnuogę mergą norėjai pakabint, tai užkabory; netiko tarybiniam požiūriui. Miestą buvo draudžiama fotografuoti iš viršaus, palypėjus aukščiau antro aukšto, nes tai buvo "karinė paslaptis". Ir iš Smiltynės pusės negalėjai miestą fotografuot ar laivus.
Kas mieste išliko nepasikeitę?
Kad akmuo, ir tas keičiasi. Tik miestas prie jūros kol kas yra nekintamas dalykas. Ar Klaipėda šiandie fotogeniška? Žinoma! Galima padaryti nuostabių fotografijų - kad ir liudijančių sovietinį šiandienos kelininkų požiūrį, - juokiasi Vytas. - Įdomūs keisti kampeliai, ten, kur stogai aptrupėję, šiukšlynas koks, mums, menininkams - gražu. Gaila, nebuvo manęs dar mieste, kai čia tryško senieji fontanai su cementinėmis gulbių skulptūromis... Na, nesu labai pasišventęs dievams, tai ir bažnyčių, mano įamžintų, mažoka.
Ivona ŽIEMYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą