"Laikas, mano įvardijamas medžio laiku, nėra tik medžio-daikto laikas. Šis laikas, jaučiu, yra labiau etninių nei bendracivilizacinių veiksnių lemiamas požiūris į visa, kas vyksta. Būties ženklai, tarsi šakomis įkvepiami, surinkti iš aplinkos, sueina į mane, augina mane. Kaip medį. Kaip menininkas įprantu viską matyti regimais ženklais, identifikuoti - daryti atpažįstamus save vaizdiniais. Nuotraukose, piešiniuose, žodžiuose. Kaip medis kamieno rievėse.
Medžio laiką - mano laiką metaforiškai sulydau su dalykais, kylančiais iš Žemės, kurios savastis - augti. Žole, miškais, kalnais, įvairiausia gyvybe. Medžiu. Manimi. Dalykais iš Dangaus, kur nežinome nei pradžios, nei pabaigos.
Gyvenimo tėkmę žinome kaip virsmų grandinę. Joje ieškau savęs: kiek, kas, kaip atėję į mane ir sugula etnoso rievėse kaip žmogiškas paveldas.
Vėl ir vėl pasijuntu tokiame megalaike lankydamasis tėviškės Žemaitijos žemėje. Nors regima, kadais išgyventa ir dabar tik rečiau liečiama realybė, turbūt dėl paslaptimis viliojančios laiko gilumos į praeitį, o kartu - ir į ateitį, traukia mitologinių sluoksnių paslaptimis, kalbinimais to, kas tarp kadrų, tarp eilučių.
Suprantu, jog beribiškumas yra matuojamas tais pačiais pojūčiai, kaip ir bet kuri konkretybė šalia. Moku, galiu atsiduoti žiūrėjimui į didelį ošiantį medį, kaip į buvimo vientisą medį. Tebūnie tai, sakau, mano/nemano medis, laiko ir manęs medis. Atstojantis, kadais patirtą dar man augant, pilkųjų valandų laiką tarp dienos ir nakties. Tai buvo artimo bendravimo ir pasakų laikas. Noriu tai išgyventi ir dabar", - ciklo sukūrimo įspūdžiais pasidalino grafikas Augustinas Virgilijus Burba.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą