Aukso amžiaus pradžia

Aukso amžiaus pradžia

Prasidėjo aukso amžius - bent jau juvelyrikos meistrams, atkūrusiems Klaipėdos krašto auksakalių cechą. Juvelyrai sužibėjo "Baroti" galerijoje surengę parodą "Pradžia", atskleidę savitą charakterį, gyvenimo būdą ir perteikę laikmečio dvasią.

Paroda buvo atidaryta minint švento Eligijaus - auksakalių ir kalvių globėjo dieną. Juvelyras-dizaineris Viktoras Sitalo priminė istorinius įvykius: cechą ketinta steigti dar 1782 metais, tačiau Prūsijos karalius tą privilegiją suteikė tik dar po poros metų, kai Klaipėdoje atsirado trečiasis auksakalys. Ir štai beveik po dviejų šimtmečių šių dienų auksakalių būrys susitelkęs parodė, ką galima sukurti iš tauraus metalo.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius profesorius Jonas Genys atskleidė primirštą tiesą, jog kiekvienas archeologas svajoja atrasti savo "aukso gyslą", tačiau tai įvyksta labai retai.

Puodžius, kurpius, odminius, kalvius ir stiklius susispietus XVIII amžiaus Klaipėdoje liudija šių amatų vardais pavadintos gatvės.

Tačiau istorikas išreiškė viltį, jog mieste gali atsirasti ir Auksakalių gatvė, nes tokia jau yra buvusi - ji pažymėta viename iš senųjų miesto planų.

Archeologai atrado apie 30 vokiečių nukaldintų dirbinių, daugiausia laidojimo vietose. Rasta apie 20 aukso žiedų, vertingiausias jų yra XVI a. viduriu datuojamas aukšto lygio vadinamasis Magistro žiedas.

Auksas mėgsta brangakmenius

"Prie manęs auksas "nepriaugęs", man sidabras mielesnis, bet jeigu su juo kartu panaudoji truputį aukso, dirbinys tarsi praturtėja, tampa šiltesnis", - sakė juvelyras Saulius Bertulis, vis dar neatsisakantis paukščio, žmogiuko ar kito gyvūno motyvų. Jis sako, kad tematika ir siužetai išnyra iš paties gyvenimo.

"Ko gero, auksakalių cecho įkūrimas buvo reikalingas. Tai palengvins vieno amato žmonių, medžiojančių tą patį grobį, dalią. Mus jungia ir darbštumas, kruopštumas ir charakterio stiprumas. Aš nesu aukštos prabos auksakalystės meistras, man svarbu išreikšti vidinę būseną. Paroda mane nustebino precizika ir atvertomis technikos galimybėmis - mūsų meistrai gali padaryti ne blogesnių šedevrų už žinomus užjūrio meistrus. Kita vertus, stebina tai, jog dirbama su tokiomis brangiomis medžiagomis, skirtingu auksu, deimantais ir kitais brangakmeniais. Ko gero, juvelyrai visa tai sukūrė ne sau, ir dauguma parodos darbų jau turi savo šeimininkus", - sakė Saulius.

Mūzos yra mintys

"Iš pradžių prisijaukinau varį, žalvarį, paskui - sidabrą, o dabar kalu auksą. Jeigu turi Dievo dovaną, gali iš vario ar aliuminio padaryti puikų kūrinį. Auksą reikia labai tausoti, nes jis labai brangus. Tačiau kol ko gražaus iš jo nepadarei, jis man yra bevertis luitas",- sakė klaipėdietis juvelyras Vidas Bizauskas, neslėpęs, jog dėl auksakalystės teko pralieti ir kraujo: kūrybinio ir kūniško. Sakė likęs ištikimas savo stiliui, kuris, nors ir keičiasi kas penkerius metus, žinovų yra lengvai atpažįstamas.

"Kai paišai eskizą, daugmaž žinai, kokias medžiagas naudosi. Ranka ir protas, įgūdžiai automatiškai diktuoja, kur ką įdėti, tad darbai negimsta chaotiškai. Mūzų neturiu, mintys skraido aplinkui - tik spėk ją pagauti ir užfiksuoti, todėl jas, užrašytas, galiu ištraukti ir po mėnesio, ir po kelerių metų", - sakė Vidas Bizauskas.


Pakabučiuose telpa Japonija

"Man artima japonų civilizacija. Kažkada atradau knygą su japonų autorių juvelyriniais dirbiniais, ir man patiko, kad juose išraižytas raštas yra nepakartojamas. Kito tokio padaryti neįmanoma. Netgi darydamas vestuvinius žiedus iš to paties gabalo išgauni skirtingą efektą. Toks subtilumas mane užburia, o dar kiekvienas metalas turi savo spalvą, savo raštą, ir tai nenusakoma, nenuspėjama. Kai kuriuos dalykus galima prognozuoti, kaip antai Damasko plieno raštą", - sakė klaipėdietis juvelyras Arūnas Krutkevičius, parodoje eksponuojantis šakudo - vario ir aukso lydinius, primenančius japonišką kardų, peilių ir skydų gamybos techniką.

Pasak jo, ši technika ir dabar Tekančios Saulės šalyje yra populiari, tačiau kiekvienas meistras žavi savitumu. Jam su auksu patinka dirbti, nes tai yra vienas maloniausių metalų, nors kartais kuriame pakabutyje sujungia net keturis. Į dirbinį įsodinęs lazuritą išgauna ir jūros mėlio atspalvį. Auksas yra mįslinga medžiaga, tad nenusimanantis žmogus gali praeiti pro Arūno kūrinį net nepastebėjęs, kad jis yra auksinis, net gatvėje nukritusį paspirti kaip akmenį.

"Dabar, kai įkurtas auksakalių cechas, mes tampame ne tik matomesni, bet galime atsiremti į kolegas, pabendrauti, o ne būti atskirai ir virti savo sultyse", - sakė pokalbininkas.

DOMĖJOSI. Parodos lankytojai domėjosi pajūrio auksakalių kūrybos įvairove.


Kaip grūdinosi plienas

"Ir senovėje buvo moterų auksakalių, bet jos gal taip drąsiai nesirodydavo, kiek dabar, kai įsivyravo lyčių lygybė. Sutinku, kad galima atpažinti, kurie darbai yra sukurti moterų: jos yra jautresnės asmenybės, darbai gal "minkštesni", sentimentalesni, siužetiškesni", - kalbėjo juvelyrė Aušra Mačiulaitienė.

"Juvelyrika man yra ir pomėgis, aistra, ir širdžiai mielas darbas, be kurio nebeįsivaizduoju savo būties. Kartais darbai gimsta spontaniškai, o kai kada juos padiktuoja oro sąlygos: šiai parodai padariau medžių lapus. Šiaip man mielesnis yra sidabras, jis minkštesnis, suteikia daugiau galimybių, aš ir pati nešioju sidabro papuošalus. Nors negaliu peikti prabangesnio aukso, iš jo galima lieti gražius dalykus, pridedant emalio", - sakė Aušra.

"Aš naudoju tamsintą, tai yra oksiduotą auksą, taip pat sidabrą ir emalį. Nepasakyčiau, kad man medžiaga diktuoja turinį. Iš pat pradžių turiu idėją, ir ji yra svarbiausia kuriant. Išeina paradoksas, kai baltą auksą sumaišau su sidabru. Juvelyrų požiūris yra kitoks nei tapytojo ar grafiko: matau skulptūrinę formą ir galiu paversti ją juvelyrika, o ne kažkokiu monumentaliu daiktu. Viskas ateina per motiną gamtą, taip pat ir per industrinius dalykus. Moterys jaučia švelniau, šilčiau, jaukiau, ir savo vizijas bei jausmus perteikia jautriau", - sakė klaipėdietė Neringa Poškutė, sukūrusi koljė ir kitų papuošalų, skirtų aristokratiškai jaunamartei. Šiai progai sukurtus papuošalus jų savininkė galėtų perduoti savo dukrai kaip šeimos relikviją, talismaną. Ir taip karta iš kartos, nes tokie papuošalai nedėvimi kasdien, turi savo vertę ir prasmę.

"Džiaugiuosi, kad auksakaliai susibūrė. Neketiname vienas kito plagijuoti, atvirkščiai - pamatysime, kaip gerai, kad visi esame tokie skirtingi. Tai suteikia stiprybės, grūdina kaip plieną, ir patvirtina tave kaip kūrėją. Pajauti, kad esi dar gyvas, eini teisinga linkme, nenubanguoji į kitus vandenis, esi savitas. Nebijau, kad pristigs idėjų, nes kai pamatau gerą kito meistro darbą, man gimsta naujų minčių", - sakė Neringa.

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder