"Man kiekvienas judesys yra šokis. Ir jo nereikia stengtis paaiškinti, o tik atsiverti, žiūrėti ir jausti", - sakė viena įdomiausių tarptautinio šiuolaikinio šokio festivalio "Naujasis Baltijos šokis - 07" dalyvių, choreografė Olga Pona.
Kas Jus sieja su Lietuva?
Atvažiuoju jau ketvirtą kartą, ir už tai esu dėkinga festivalio organizatoriui Audroniui Imbrasui. Tai jis prieš daugelį metų pakvietė mus, kai buvome tik pradėję šokti miniatiūras. Mes Lietuvoje pamatėme išraiškingų naujų kolektyvų, kurie praturtino kūrybinę fantaziją. Kai pamatai šokį kaip stulbinamą meno kūrinį, įsitrauki į tą stichiją visu savimi.
Kaip ir kada mergaitė iš Sibiro glūdumos suvokė, kad šokis - jos gyvenimas?
Visas gimtasis Novotroickas man atrodė kaip geležinkelio stotelė, ir vaikystė tikrai nebuvo ypatinga. Iki mokyklos baigimo nežinojau, kas yra šokis. Šešiolikos atvažiavau į didelį miestą Čeliabinską mokytis inžinerijos politechnikos institute, ir įgijau automobilių ir traktorių specialistės diplomą.
Tačiau ten buvo Operos teatras, ir atradau sau šokį, nors Čeliabinsko kultūros institute ruošė vadovus saviveikliniams kolektyvams ir mus mokė klasikinio šokio ir folkloro pagrindų. Pradėjau šokti labai vėlai, dvidešimt vienerių, tačiau atradus tokį gerą dalyką, jau neatsižadėsi.
Beribė stichija?
Kai pamatai šokį, tai perveria kaip meilė, nuo kurios negali atsiplėšti. O šiuolaikinio šokio supratimas atėjo kur kas vėliau. Dalyvaudavau seminaruose, kokius tik galėjau rasti Rusijoje: Maskvoje, Novosibirske, Jekaterinburge šmėsteldavo pedagogai iš užsienio, o mūsų šalyje modernaus šokio meistrų po šiai dienai nėra.
Skaičiau, kad jūsų šokio rusiška dvasia ir vakarietiška technika.
O jūs netikėkit tuo, ką rašo. Nemanau, kad per savaitę galima išmokti šokio anatomiją, technikų ar perimti kokį šokio stilių, tiesiog buvo žmonės, kurie privertė susimąstyti, išjudino, išlaisvino kažką manyje. Turiu savo požiūrį į kūną, visa kita diktuoja jo lavinimas, intuicija ir tikėjimas.
Su dabar jau buvusiu vyru Vladimiru Pona įkūrėme Čeliabinsko šiuolaikinio šokio teatrą, ir mums pasisekė, kad municipalitetas mus palaikė ir parėmė, ir šiandien mano šokėjams moka nedidelę algą. Gali sakyti, esam gyvi entuziazmu. Mes repetuojame proletariškoje sporto salėje, nuomodami ją keturioms valandoms, drauge su krepšininkais, imtynininkais, ir šie sudaužo mūsų veidrodžius bei šiaip visokius karkasus. O koncertuojame visose teatro salėse ar miestų aikštėse kaip kokie pasaulio piliečiai ar piligrimai.
Kas tas šiuolaikinis šokis - joga, sportas, akrobatika, pantomima?
Niekas iš to, ką išvardijote. Tai - neišvengiamybė kuriančiam žmogui. Netradiciškas atspindėjimas to, ką jis išgyvena, jaučia šiandien, čia ir dabar. Bet koks judesys yra šokis, pajauta, būsenos švytėjimas, esatis.
Visas šiuolaikinis menas - delikatus "produktas", kurio neįmanoma apibrėžti, struktūrizuoti. Ir nereikia. Šiuolaikinio šokio yra tiek krypčių ir stilių, kiek yra choreografų. Puiku, jeigu šis šoka, o šokėjas yra ir choreografas.
Tada koks jūsų braižas?
Vidinio pasaulio raiška, visuomenės reiškiniai, juk mus veikia žaibas ir tramvajaus bildesys, šiuolaikinis kinas ir dailė. Reikia pamatyti darbus ir tikėti savo akimis. Ar galėtumėt apsakyti Dievą arba laisvę?
Apie ką jūsų spektakliai?
Monospektaklį "Audry" įkvėpė filmai "Atostogos Romoje" ir "Pusryčiai "Pas Tiffany". Viena mūsų šokėja išvaizda ir charakteriu taip panaši į efemeriškąją Holivudo aktorę Audry Hepburn, jog šio spektaklio buvo neįmanoma nepastatyti!
"Kitas upės krantas" - tai istorija apie berniuko tapsmą vyru, yra netgi tekstas. Du jauni vaikinai gyvena mažame kaime, o kitam upės krante yra didelis miestas, kurio viešbučio gyventojams jiedu valo ir lygina kostiumus. Ir jie nusprendžia nueit į šokius... Spektaklis nėra vientisas, jis labai gyvas, sukurti šeštojo dešimtmečio nuotaiką padeda ir kostiumai. Paryžiaus miesto šiuolaikinio teatro scenoje šio spektaklio premjerą rodėme penketą vakarų, ir salėje nebuvo tuščių vietų.
Apskritai, katastrofos dar nepatyrėme, per pastarąjį pusantro mėnesio gastroliavome Olandijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, parodėme per 40 spektaklių, ir šilčiau ar šalčiau publika mus priėmė.
Sakoma, baletas skirtas elitui. Ką manote?
Valstietis iš kaimo pakraščio gali būti inteligentiškesnis už bankininką. Jeigu spektaklis jums persmelkė sielą - jūs ir esat elitas. Bet kuris menas yra elitinis, o gimsta paprastai iš liaudiškų įsčių.
Einu pažiūrėt į baleto virtuozus kaip į cirko akrobatus. Baletas - kaip muziejaus eksponatas, aš už tai, kad jį reikia išsaugoti. Šiuolaikinis baletas - kas kita. Visada tikiesi atrasti naujas žemes, savitą judesio kalbą, ir kiekvienas artistas nesitenkina tuo, ką jau pasiekė, kitaip jis gyvas lavonas.
Sakoma, kad su savo kūnu žmogus gali padaryti bet ką, net levituoti.
Aš tikiu ne į universalumu, bet individualumu. Ieškau talentų, ir matau, kad kiekvienas kūnas - nepakartojamas, ką gali vienas atverti, kitas negali.
Todėl kai kuriu sceninį kostiumą, kartais svarbu kūno "architektūra". Kitąsyk tas drabužis nepastebimas, šokis daro žmogų visiškai nuogą. Belytį angelą arba žuvį.
Po daugybės gastrolių kurį savo spektaklį labiausiai vertinate?
Jų buvo dešimtys, kiekvienas brangus, nes sukurtas iš kūno ir kraujo, su oda, plaukais ir nagais. Jie - mano evoliucijos etapai. Ilgą laiką branginau "Veidus", bet dabar pasimiršo. Man svarbiau kolektyvas - iš bendraminčių, bendraautorių, nes kai ilgus metus vyksta nenutrūkstamas procesas, kartu įsijauti į skirtingus būvius ir aplinkybes, tampi kaip viena būtybė, kvėpuoji kaip vienas. Per repeticijas juk ir pati daug šoku. Nesu griežta, neapkenčiu jokių prievartos apraiškėlių, tad įtraukiu kūrybon ne jėga, o gerumu.
Ar dėl šokio teko ko atsisakyti? Buvo asketizmo, kankynės?
Jūs mane pernelyg sureikšminate. Kad teatras išgyventų, per metus neišvengiamai turi pastatyti bent vieną spektaklį. Bet tas darbo ritmas toks natūralus, instinktyvus kaip paukščių migracija. Esu labai žemiška, realistė. Nors viename spektaklyje galiu būti ir lyriška, romantiška, ir nuožmi revoliucionierė.
Nepasakyčiau, kad kūryba praryja mane visą. Yra šeima, namai, sūnus, beje, muzikantas. Sovietmečiu mėgau rankdarbius, siūdavausi ir nerdavau drabužius, nes nebuvo ką apsirengti. Ir pati sukasdavau didelį daržą ir sodą. Bet šokis yra dar sunkesnis fizinis darbas. Kai nesu darbe, galvoju apie jį, apie muziką, nes niekas kitas man neįdomu. Ištinka kokia fantazija, galvoji, o juk tai galima įkūnyti, ir tada su nuostaba džiūgauji kaip vaikas.
Nuo ko prasideda šokis?
Rašytojas nepasakytų, kaip pradeda lietis žodžiai, ir kiekvienas yra kitoks, nors abėcėlėje tik 32 raidės. Žinia, artisto gyvenimas kartais primena pokštą...
Ivona ŽIEMYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą