Burvaltės kapitonas

Rusnietis Simas Knapkis, tarsi genamas vidinio nerimo, nuolatos beatodairiškai pasineria į kokią nors veiklą. Kurį laiką vadovavęs salos Kultūros ir informacijos centrui, dirbęs Etnokultūros centre ir kuravęs Jaunimo klubą, šiuo metu stengiasi įgyvendinti projektą "Senųjų lietuviškų burvalčių sugrįžimas".
 

Uostas bastūnams, karvės ir valtys

Jaunas vyras mėgina įtraukti Rusnės jaunimą į įvairių burvalčių modelių atkūrimo procesą, jų priežiūrą ir vyksta į plaukiojimo ekspedicijas.

"Įvairiausio plauko tas mūsų jaunimas; vasarą dalis jo uždarbiauja statybose, kita - studijuoja universitetuose. Iš tikrųjų man jų šauktis nereikėjo; patys ateina ieškodami užsiėmimo. Problema ta, jog vidurinės mokyklos saloje nebeliko, tad dauguma važinėja į gimnaziją Šilutėje, ten įsitraukia į kokią nors veiklą, tad mano bičiuliai vis "jaunėja", - sako Simas, ketinantis užsiauginti naują entuziastingą valčių statytojų kartą.

Simas priima ne tik nagingus meistrelius, - laukia ir gatvės bastūnų, vaikų iš asocialių šeimų. "Ir girtuokliu virstantį vaikinuką gali sudominti savo idėjomis, kai ką jam parodyti ir daug iš jo išpešti. Jiems iškart pasakau, kad šis užsiėmimas nekvepia komercine veikla, įspėju, kad jie turės dirbti ir netgi duonos atsinešti vykstant į plaukiojimus. Kas neturi ką atsinešti - ką gi, dalijamės."

Simas, baigęs Klaipėdos aukštesniąją technikos mokyklą, turizmo administravimo specialybę, turi ir Klaipėdos universiteto rekreacijos specialybės bakalauro laipsnį. Po studijų nusprendė gyventi gimtoje tėvo sodyboje, nes provincijoje "ir Kantas savo filosofinius veikalus parašė".

"Karvės neauginu, užtat auginu ožką, nes vaikams, Gabrielei ir Uosiui, sveika gerti pieną", - šypteli Simas. Malonu, kai grįžusį iš ekpedicijos venterine valtimi jį išsiilgę pasitinka vaikiukai.

Kurėno sugrįžimas

"Mano dėdė ir senelis buvo jūrininkai, plaukioję po pasaulį žvejybiniais traleriais, tad nuo vaikystės į sąmonę įsismelkė jūrinė atributika, patiko plaukioti kateriais. O sugrįžęs į Rusnę su Lietuvos jūrų muziejaus moksliniais bendradarbiais nidiškio E. Jonušo kurėnu pradėjau keliaut po Kuršių marias, - prisimena vyras. - Ir netrukus užsimaniau turėti savo laivą; nes geriau būti mažo laivo kapitonu, negu eit pas ką nors už samdinį. Parodžiau unikalios venterinės valties brėžinius smegeningam jurbarkiečiui inžinieriui, ir jis padarė man laivę, kokios reikėjo."

Apiplauktos, išmaišytos Kuršių marios - nuo Kauno iki Rusnės, tik iki Gilijos dar nenuplaukta. Kelionė Nemunu, ko gero, buvusi pati pavojingiausia. "Atrodo, negilu, bet išgėręs nepaburiuosi, - juokiasi kapitonas. - Ir vėjai mano lengvą valtį blaškė, o plaukiant pro Sovetsko geležinkelio tiltą - nors katastrofų filmą susuk. Sudušim ar išplauksim? Rizikavom, ir srovė smarkiai užnešė, ir vėjo gūsis tuoj pagavo, taip patvarkė, kad galėjom arba "nosim" rėžtis - ir nukentėt, arba šonu - ir visai sudužti. Prasmukom..." - juokdamasis prisimena nuotykį. Beje, ekspedicijoje dalyvavo ir mokslininkai, upių laivybos specialistai iš užsienio.

Pasak Simo, kai kas "atradinėja dviračius": kapitonai - čempionai pasistatė kurėną Trakuose, o vairuot jį - visai kas kita nei jachtą. Simas sakė nesąs jachtoj buvęs, o kurėno vairavimo įgūdžiais galėtų pasidalyt su daug prasčiau jį vairuojančiais, pamokinti jaunimą. Mat kurėnas ir venterinė valtis - mažiau manevringi, sunkesni, neturintys hidroaptakumo. Pats Simas prisidėjo ne prie vieno grynai autentiško ąžuolinio kurėno statybos, kurio ir vinys kaltinės.

"Man davė visišką laisvę atkurti tas valtis, dar vadinamas namais-laivais. Atstatyt daug kas bandė, ne visiems pasisekė", - didžiuojasi Simas.

Beveik prieš pusę amžiaus išnykusių kaip mamutai kurėnų vienintelį egzempliorių Lietuvos jūrų muziejui perdavė kolegos latviai, jis buvo restauruotas ir pritaikytas plaukioti. Kitą nepaprastai gražų kuršišką kurėną Nidoje pastatė Eduardas Jonušas. Trečiasis kurėnas, pastatytas meistrų Drevinsko ir Gailiaus, priklauso Arūnui Valinskui, ir pagaliau ketvirtąjį kurėną surentė Simas Knapkis. Statybos technologija savita: lentos lenkiamos ant laužo be liepsnos, kuris rusena - iš vienos pusės kaitinama lenta traukiasi, iš kitos pusės ji yra drėkinama skuduru, ir ją išlenkus, reikia iškart prikalti. Valtis neturi jokių kniedžių, tik katines vinis.

"Manau, ateityje kurėnų tik daugės, ir apskritai pamažu sugrįš į Lietuvą ir kitos senosios burvaltės", - optimistiškai kalba rusniškis.

Simą Knapkį susirado ir filmo "Študenbekeris" kūrėjai, pakvietė filmuotis drauge su jo egzotiška valtimi, penkiasdešimčiai metų buvusia "išbraukta iš istorijos". Faktas, kad šiuo unikumu - kurėnais ir venterinėmis valtimis - plaukiojo kuršiai ir sembai, ir lamatiečiai. Bet tiksliausia jas, anot Simo, vadinti Mažosios Lietuvos žvejų burvaltėmis. Į mūsų kraštą, ko gero, šios barvaltės atkeliavo XII - XIII amžių, kartu su kryžiuočiais...

Ne šiaip sau kurėnas vadintas laivu-namu, nes jis tiek ir kainavo, ir tiek laikydavo. Tad jį pasistatęs žvejys plaukiodavo pats, perduodavo sūnums, o vaikaitis juo užsidirbdavo tiek, jog užtekdavę pinigų naują kurėną pastatyt. Tačiau anuomet kurėnais žmonės nežaisdavo; laikė darbui, rūpestingai prižiūrėjo ir griežtai laikėsi statybos taisyklių; nupjautas ąžuolas būdavo metų metus laikomas, natūraliai džiovinamas. Ir vyrai išplaukdavo kurėnu keturioms paroms, taigi, jame ir gyveno, turėjo miegui vietą, o išsiėmę grindų lentas, ant dugno kurdavo laužą, kepė valgį.

Savo venterine valtimi Simas plukdė keisčiausią nuotykių ištroškusią publiką; daugiausia menininkus. Kelionėje būta ir "kreizovų" verslininkų, ir "magelanų praeitame gyvenime", o iš marių piligrimų pasakojimų gali knygą parašyti.

Simas Knapkis neturi savo uostelio, tik atvirą statybos aikštelę. - "Aš neužsidariau savo kieme, ir žmonės atėję gali pažiūrėt, kokį velnią dabar aš statau - ji vadinasi vidutinė irklinė valtis su bure, ji tokia pat kaip kurėnas, tik "sumažinta". Idea fixe irgi turiu, tik pinigų tam trūksta - norėčiau pabandyt atstatyti visus archaiškus lietuviškus laivus. Nereikia tam net statyklos; galima statyt ir lauke, padedant bendraminčiams paaugliams. Tų burvalčių modelių begalė - kuršių kelioniniai laivai, ir dideli, 50-ies metrų ilgio vytiniai, ūkiniai laivai, kuriais druską, miltus vežiodavo. O didžiausia svajonė būtų atkurti ir pastatyti kuršių jūrinį laivą, panašų į vikingų. Kiekviena idėja turi subręsti, o aš tikiuosi ilgo gyvenimo, ir - su burėmis, - sakė Simas.

Ivona ŽIEMYTĖ