Kalbiname E. Balsio menų gimnazijos metodininkę, dailininkę grafikę Emiliją Pumputienę ir gimnazistus, laisvalaikį skyrusius leidinio iliustravimui. Pedagogė ir dailininkė padėjo gimnazistams iliustruoti lietuvių liaudies pasaką "Eglė žalčių karalienė". Knygelę lietuvių ir vokiečių kalbomis išleido S. Jokužio leidykla-spaustuvė. Jaunųjų dailininkų piešiniais iliustruota pasaka neliko nepastebėta prestižinėje knygų mugėje, neseniai vykusioje Vokietijoje. Projekto iniciatorė - leidykla-spaustuvė.
- Kokia buvo jūsų ir vaikų reakcija, kai pasiūlė su menų gimnazijos kūrybinėmis jėgomis išleisti knygelę vaikams?
- Turiu prisipažinti, kad nei aš, nei mokiniai netikėjome, jog išvysime piešinius knygelėje. Manėme, jie liks leidinio makete. Tačiau vaikai gana kūrybiškai ėmėsi darbo ir pamažu piešiniai papildė tekstą. Projekto vadovės buvo sumanyta pateikti netradicines iliustracijas - reikėjo originalių ir linksmų, su humoru. Tad nusprendėme, kad prie sumanymo įgyvendinimo dirbs vyresniųjų klasių moksleiviai. Panaudojome keletą iliustracijų, sukurtų anksčiau. Ant viršelio - Kristinos Kordiukovos piešinys. Ji - Vilniaus dailės akademijos antro kurso studentė, būsimoji grafikė. Dar vienos buvusios mūsų auklėtinės, dabar Klaipėdos universiteto studentės, Astos Steigvilaitės piešinys taip pat tiko knygelei. Gerai padirbėjo ir būrelis dar tebesimokančiųjų: Asta Vibrytė, Vytautas Andruškevičius, Irina Stankus, Neringa Normantaitė, Agnė Andriuškevičiūtė, Goda Jackutė ir Agnė Padriezaitė. Tiesa, vieni iš karto pasisiūlė iliustruoti, bet pradžioje buvo tokių, kurie be didelio noro ėmėsi darbo.
- Tai buvo ir kūryba, ir laisvalaikis?
Vytautas. Man - laisvalaikis, nors mėgstu ir sportuoti. Ruošiuosi būti skulptoriumi, tad manau, kad grafika taip pat pravers.
Goda. Tai ne tik laisvalaikis, bet ir pirmas įdomus darbas.
Agnė. Buvo sunku nuspėti, koks bus knygelės vaizdas, kai iliustruoja grupė žmonių.
Asta. Nenusakomas jausmas apima vartant naująją "Eglę žalčių karalienę".
Agnė. Mums smagu, kad pavyko iliustracijoms išvysti šviesą ir iškeliauti į pasaulį. Apskritai, mūsų gimnazija - ypatinga: čia nėra reketo, mokytojai - mūsų draugai, turime bendrus interesus, vieni kitus pažįstame, tad niekas nepraslysta pro akis.
Neringa. Mes rečiau nei kitų mokyklų moksleiviai lankomės diskotekose. Dažniau einame į spektaklius, parodas, piešiame.
Vytautas. Iš gimnazijos po dešimtos klasės išeina tie, kurie nenori susieti profesijos su menu. O turėdamas tikslą - toliau mokytis - kitaip žiūri ir į laisvalaikį, ir į pasirengimą studijoms.
Irina. Aš didžiuojuosi, kad galėjau prisidėti prie bendro darbo. Ir labai smagu, kad jis pavyko. Manau, kad tie, kurie toliau mokysis dailės, knygelė padės labiau pasitikėti savo jėgomis.
- Tai buvo kūrybingas ir produktyvus moksleivių laisvalaikis. Ką jūs manote apie tų tėvų požiūrį, kurie įsitikinę, kad vaikams per didelis krūvis mokyklose?
- Per dešimt metų dirbdama mokykloje pastebėjau, kad vaikai turi būti užimti. Ir jei jie nori, viską spėja. Štai viena gimnazistė sugebėjo nepraleisdama pamokų išsilaikyti automobilio vairavimo teises. Nesakau, kad gimnazijoje yra mažas mokymosi krūvis, bet vaikui užimtumas niekada netrukdo - lieka mažiau laiko slampinėti, būriuotis laiptinėse, "prisigaudyti" žalingų pomėgių... Aš pati mokiausi M. K. Čiurlionio meno mokykloje, todėl žinau, kad vaikai gali greitai priprasti prie mokymosi krūvio ir dar spėti net paišdykauti. Dailė turi įtakos žmogaus gerumui. Turbūt todėl gimnazijoje vyrauja šiltesni ir draugiškesni santykiai. Apskritai vaiko piešiniai - dienoraštis. Neatsitiktinai kartais vaikas piešdamas ranka pridengia popieriaus lapą. Juk jis išsako slapčiausias mintis, godas... Norėdama bendrauti nuoširdžiai turiu pažinti vaiką - žinoti iš kur jis, iš kokios šeimos, kokios problemos kankina ir panašiai. Tai ne dėl paprasto smalsumo - geriau pažindamas vaiką, žinai, kaip su juo bendrauti. Pas mus ateina visi gabūs vaikai, bet to neužtenka, reikia darbštumo. Kartais prie to galima pripratinti. Tačiau darštumo turi mokyti ir šeima. Kad vaikams pas mus gera, rodo ir tai, jog jie nebėga iš pamokų.
- Abu su vyru esate dailininkai. Kodėl dukros nesimokė net dailės mokykloje?
- Vyresnioji daug sirgo, o mažesnioji Milda padarydavo gražių darbelių, bet netroško kurti. Milda studijuoja Vilniaus universitete anglų kalbą ir dirba Vilniuje, solidžioje redakcijoje. Ji norėjo studijuoti politologiją, tad ir rašo apie karščiausias pasaulio vietas. Neseniai dukra stažavosi Anglijoje, garsioje "Reuters" agentūroje. Tačiau dvi anūkės, vyresniosios dukters vaikai, lanko menų gimnaziją. Viktorija - penktokė ir mokosi dailės, o Akvilė - muzikos skyriaus pirmokė.
- Mokote vaikus dailės, dirbate kūrybinį darbą, tad kam skiriate poilsio dienas?
- Pastaruoju metu noriu lankytis šokių koncertuose. Tiesiog svajoju apie Airių muzikos ansamblio koncertą. Taip pat pailsiu nuvažiavusi pas dukrą į Vilnių. Kartais smagu nieko neveikti. Neblogai būna, kai vyras prižvejoja žuvies ir pats pagamina pietus.
- Kas artimiausiu metu jus galėtų pradžiuginti?
- Manau, kad yra daug dalykų, kurie pamalonintų. Bet šiomis dienomis bus džiugu ne man vienai. Menų gimnazijoje vyks šventė, kurioje bus pristatytas mūsų vaikų iliuostruotas leidinys. Tai įsimintinas įvykis, kuris nežinia kada galėtų pasikartoti.
- Dėkoju. Linkiu kūrybinės sėkmės jums ir šauniesiems gimnazistams.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą