"Dabar galime sau leisti viską"...

Džiugu, jog uostamiestis turi bliuzroko grupę "Kontrabanda" - alternatyvą pliur pliur muzikėlei, pritariančiai alyvų ir ievų užpakaliukų viksėjimui ir žemesnių juslių kutenimui. Apie neišjudinamus grupės principus bei šiokius tokius pasikeitimus kalbamės su jos vadovu Gintaru Grajausku.

Kodėl pakeitėte pavadinimą? Nuo "Rokfelerių" grįžote prie "Kontrabandos". Platinate nelegalią, narkotizuojančią muziką? Kas, be pavadinimo, nauja jūsų padangėje?

Vieną gražią dieną apsidairę pamatėm, jog po visų grupės sudėčių keitimųsi ir ieškojimų grįžom į pradinį tašką - vėl kaip ir pačioje pradžioje grojam trise: Vilius, Kęstas ir aš. Kaip ir nebeliko prasmės vadintis "Rokfeleriais". Susižvalgėm ir patylomis grįžom prie senojo pavadinimo. Narkotizuojančią muziką? Na, į transą pasinerti galima ir nuo Bacho, gal net lengviau, nei nuo "Kontrabandos". Nelegalią? Beveik. Mūsų šauniųjų pramogų verslininkų dėka Lietuvoje jau seniai visa kiek padoresnė muzika yra laikoma nelegalia. Galima sakyti - beveik uždrausta. Sovietmečiu cenzūrą, bent jau literatūroje, įkūnijo toks baisus žodis "glavlitas". Brandaus kapitalizmo dienomis cenzūra, bent jau muzikoje, radijo stotyse ir leidybinėse firmose, slapstosi už kito panašaus žodžio - "neformatas".

Formatas yra pasivogti kokį seną Čelentaną ir bliauti jį per visas įmanomas stotis, žinoma, pamirštant paminėti, jog daina, tiesą pasakius, ne visiškai lietuvių liaudies sukurta.

Daugelis jūsų grojimą vadina draivu. Kas tai būtų? Paaiškink man draivo esmę. Ar baltų genties vyrai gali draivuoti kaip kokie išdidūs laukiniai, kuriems ritualinė muzika - kraujyje, kurie gali ja iššaukti lietų ar perkūniją?

Draivas - ne muzikos žanras ir net apskritai ne muzika. Draivas yra improvizuojančio muzikanto būsena. Kuri arba ateina, arba neateina. O jei nors kartą gyvenime ateina, po to jau nebereikia klausinėti, kas yra draivas. Iš čia ir tie koncertiniai "gabalai" po keliolika minučių... Tiesiog iškrenti iš laiko - o paskui neprisimeni, nei ką grojai, nei kaip. Tai iš tiesų daug arčiau ritualo, nei pačios muzikos. Rizikuoju, tai sakydamas - kad nebūtumėm sutapatinti su visokiais mūsų dienų namudiniais šamanais, tiesiogiai bendraujančiais su Šambala ir iš savosios virtuvės valdančiais Marso dykumas. Spėju, įmanoma - ir lietų, ir perkūniją iššaukti, ir skėrių debesis prisikviest. Jei pavykdavo anų laikų grojikams, su būgnais ir daudytėmis, tai kodėl neturėtų pavykt ir su fenderiais. Energijos pliūpsnis būna iš tiesų milžiniškas; tie baltų vyrai iš tiesų ima ir tampa išdidžiais laukiniais, kaip tu sakei. Tam kartui. Bet kad tu matytum, kas iš jų lieka paskui, koncertui pasibaigus... Trys išsunktos citrinos. Tokiais pačiais išsunktų citrinų gabumais komunikacijai.

Ne vienas meno kritikas sakė, kad "Kontrabanda" - teigiamas reiškinys, bet per mažai žinomas. Kodėl?

Mūsų bijo. Juokingiausia, kad aš nejuokauju... Nors šiaip tai esu įsitikinęs - mus žino tie, kur reikia, ir tiek, kiek reikia. Kitiems ir neverta. O kai kuriems gal net draudžiama.

Ar tie jūsų muzikantai tokie pat netelpantys poezijoje, žanruose, veiklose kaip Tu pats? Kas jus jungia, kas skiria?

Gyvenime jie - žmonės kaip žmonės. Kaip aš ir tu, ir visi likusieji. O scenoje - žvėrys, tokie gero lietuviško stumbro dydžio. Va tas gyvenimas paprastasis mus turbūt labiau skiria, nei jungia. Normalu. O labiausiai jungia tas bendras grojimas - buvimas laike-scenoje. Kartais, kai itin gerai pavyksta - sujungia tiesiog į tokį vientisą organizmą, kuriame mūsų personos tampa sutartinai veikiančiais organais. Kažkoks biofabrikas. Jokių atskirų muzikantų ten nebėr...

Kuo muzikos rašymas skiriasi nuo poezijos?

Jei trumpai - muzikos kūrimas man yra kolektyvinis procesas, o eilėraščių rašymas - individualus. Jei nepasakius - intymus.

Daugelis muzikos asų sako, kad jiems nesvarbu veiksmo vieta, nusispjaut, kokiai publikai groti. Ar nuo publikos pasiruošimo priimti muziką kaip ostiją ar obsesiją nepriklauso atlikėjų transas, egzorcizmas bei kiti "izmai"?

Blogai, jei jie taip sako. Vadinasi, meluoja, arba tiesiog chaltūrina, atgroja natas, ir tiek. To negali sau leisti net eilinis kaimo muzikantas su bandonija, jau nekalbant apie muzikos asus. Publika irgi yra to paties ritualo dalis, ir ne ką mažiau svarbi už pačius grojančiuosius. Žinoma, visai nebūtina, kad per koncertą tau po kojomis šėltų stadionas, bet reikia nors keleto įdėmių akių, kad atsirastų tas vadinamasis "feedbackas".

Yra įgimtas intelektas ir dirbtinis, įgytas - kaip nekaltybė, tikėjimas, šventumas. Bent taip sako Benas Šarka. Ar jūsų muzika atspindi atlikėjų mąstymo, gyvensenos ypatumus?

Turbūt jis teisingai sako - tik dėl to, kas įgimta, o kas įgyjama, reikėtų gerokai pasvarstyti. Įgytasis intelektas tam ir įgyjamas, kad juo apsisiautęs taptum mažiau pažeidžiamas. Tai tik viena iš sociumo vartojamų regalijų - kaip roleksas, feraris ar adidas treningai. Erudicija - toks pat tam tikrose sluoksniuose gerai vertinamas "brendas". O ta gyvenimiškoji patirtis, kuri pamažu kaupiasi, su intelektu apskritai turi mažai ką bendro - nebent su anuo, įgimtuoju, prie kurio visą gyvenimą po truputėlį, per kančias ir netektis, sunkiai ir nenoromis grįžtame. Tai tikriausiai atsispindi ir muzikoje. Dabar, po daugybės metų grojimo, mes galime sau leisti viską. Ir tik šyptelim pamatę, kokios daugybės iš to "visko" mums dabar absoliučiai nebereikia.

Didysis RoRa verkšleno, jog šiuo laikmečiu didžioji meno dalis gimsta po Nebūtinybės ženklu. Ar jūs kibirkščiuojantys, paženklinti kūrybos kančios ir prasmės stigmų?

Hm. O kodėl verkšleno? Kodėl - tik šiuo laikmečiu? Kodėl didžioji dalis, o ne visas? Kažkas neaišku man. Gal tave dezinformavo kas... Visa žmonija nuo Adomo ir Ievos ramiausiai sau gimsta po Nebūtinybės ženklu, ir paverkšlena tik pačioj pradžioj. Gyvena sau nebūtinai. Paskui numiršta, po Būtinybės ženklu.

Gal RoRa turėjo omeny, kad daugybė meno atsiranda šiaip sau, iš nuobodulio, neturint ką pasakyti? Sutikčiau nesiginčydamas. Bet jei pats turi ką pasakyti, tai argi tau svarbu, kaip ten ta neįmanoma daugybė visokio meno atsiranda - kad ir iš kopūstų, kas man darbo.

Niekuo mes nepaženklinti, ir kibirkštys iš ausų nežyra. Tiesiog - turim ką pasakyt.

Tūlas klasikas postmoderniąją poeziją prilygina dvokiančiai kiaulidei. Neva joje vien seksas ir savigriova. Kas dvokia šiuolaikėje muzikoje ar ydinguose publikos skoniuose?

"Tūlas", beje, reiškia "neretas"... Nors, sakyčiau, šitas kaip tik itin retas. Dar daugiau - tokių klasikų apskritai nebūna. Mat klasikai paprastai nešneka niekų ir nelygina poezijos nei su dvokiančia kiaulide, nei su kvepiančia rože.

Šiaip kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad ta žmonių rūšis, bet kuria proga linkusi vis paūturiuoti apie totalinį "vertybių žlugimą", iš tiesų nepaliaujamai pasakoja apie SAVŲJŲ vertybių žlugimą. Užtat jie tokie įsijautę, iš čia tas skausmas balse, kalbant apie visas pasaulio nuodėmes. Kaip rašė viena poetė - "tai labai asmeniška".

O šiuolaikinė popmuzika man tiesiog truputėlį per daug parfumuota. Per mažai atsiduoda gyvu prakaitu, o pernelyg - pinigais. Toks labai valyvos, bet pigios kekšaitės kvapas.

Gal ruošiate mums visiems albumą - bombą?

Albumas bus - jei viskas bus gerai. Gal net koks nors ne visai studijinis, labiau koncertinis - tokiame gal pavyktų užfiksuoti nors dalelę to vyksmo, to ritualo, kuris mums ima kartais ir nutinka. Ir aš visai rimtai manau, jog šitie nedideli nutikimai yra kuo tikriausias, kuo autentiškiausias stebuklas.

Ivona ŽIEMYTĖ