Demokratijos pamoka Gelūnui

Jau maniau, nebeteks daugiau rašyti apie egzekuciją, vykdomą Kristui, kai jo veidas drabstomas išmatomis. Tiesiog nenorėjau, kad dar vienas priminimas apie tai taptų fanfaromis Arūnui Gelūnui (šiandien dar kultūros ministrui), išvykstančiam į Europos menų sostinę Paryžių atstovauti Lietuvos kultūrai. Jeigu tai, kam jis atstovavo Lietuvoje, galima vadinti kultūra, juolab Lietuvos. Žinoma, prezidentė dar gali nepasirašyti jo skyrimo ambasadoriumi dekreto. Bet, matyt, pasirašys - kokia jėga drįstų pasipriešinti Kubiliaus ir Zingerio valiai.

Deja, turiu ir vėl grįžti prie Gelūno ir Kristaus. Bet Dievas mato - aš nekaltas. Gelūnas pats praleido progą patylėti. Matyt, labai bijojo, kad rašantis dekretą nesudrebėtų prezidentės ranka, tad pirmadienio vakarą puolė teisintis per televiziją:

„Viskas baigiasi ten, kur mes prieiname norą uždrausti, cenzūruoti, neleisti. Čia jau demokratija baigiasi, prasideda tokios šalys kaip Šiaurės Korėja, Iranas, Baltarusija. Manau, kad Lietuva, kaip ES narė, turėtų atmesti pagundą palengvinti visuomenės brendimo iššūkį ir imtis cenzūruoti. Linkiu tiems, kurie nebijo, ateiti ir pažiūrėti, o tiems, kurie a priori bijo, tiesiog aplenkti teatrą lanku“, - sako A.Gelūnas.

Ačiū už demokratijos pamoką, ambasadoriau Gelūnai. Dabar malonėkite pats išklausyti pamokėlės.

Paryžius, kuriame ambasadoriauti pradedate, regis, nuo lapkričio 5 dienos, nėra Šiaurės Korėjos sostinė. Ir ne Baltarusijos. Ir ne Irako. Šios trys valstybės, kaip jūs tikriausiai žinote, turi savo atskiras sostines. O Paryžius, kuris jums artėja su kiekviena diena, yra Prancūzijos sostinė. O Prancūzija, Gelūnai, yra valstybė, kurioje demokratija buvo jau tada, kai jūsų proseneliai dar nebuvo gimę. Ir šita senų demokratinių tradicijų valstybė, šitas žavusis Paryžius jūsų estetinius įsitikinimus atitinkantį vaidinimą, kuriame drabstomas Kristaus veidas, sutiko tokiais protestais, kad Romeo Kastelučis spektaklį turėjo nutraukti.

Va, čia yra demokratija, Gelūnai. Žinau, jums patinka vaizdžiai kalbėti. Pabandysiu ir aš vaizdžiai: šuns antsnukis irgi yra cenzūra. Ir pavadėlis taip pat. Ak, jau įtariate, kad aš matau jūsų diegiamos kultūros sąsajų su piktu šunimi. Jūs turite labai gerą nuojautą, ministre.

O gal jums, ambasadoriau Gelūnai, teko girdėti, kaip kitose valstybėse buvo sutinkamas šis Kastelučio spektaklis? Jeigu teko, tai žinote, kad beveik visur su skandalais ir protestais. Turbūt tik vienoje jis buvo sutiktas tikrai demokratiškai. Ir ta valstybė buvo Rusija. Nepaisant to, kad pernai Italijos kultūros ministerija primygtinai rekomendavo R.Kastelučiui nevežti savo spektaklio į Antono Čechovo teatrų festivalį Maskvoje, režisierius nepakluso. Atvežė. Ir spektaklis praėjo be jokių nesusipratimų. Va, čia tai demokratija - ar ne, ministre. Tai tokios demokratijos jūs geidžiate Lietuvai.

Niekur neteko girdėti ar skaityti, kad Italijos kultūros ministerija būtų primygtinai rekomendavusi Kastelučiui šito spektaklio nevežti į Lietuvą. Matyt, ji, jų ministerija, turi pakankamai informacijos apie Lietuvos kultūros ministro estetinius įsitikinimus, tad jaučia, jog Lietuvoje tuos įsitikinimus atitinkanti kultūra jau vyrauja ir spektaklis Vilniuje su problemomis nesusidurs.

Gal turite mažamečių vaikų, ministre. Tai atsiveskite prie teatro. Kastelučio komanda paprastai verbuoja vietos vaikus. Ir scenoje Kristų drabsto ne atvežtiniai italiukai, o vietiniai. Ko gero, tik jūsų demokratijos stereotipus atitinkančioje Maskvoje Kastelučiui nepavyko užverbuoti rusiukų. Kategoriškai atsisakė Kristų drabstyti, nors Putinui skųskis.

Paskui Kastelučis rusų žurnalistams skundėsi, kad nepavyko išprovokuoti vaikų, ir bandė savo nesėkmę motyvuoti tuo, kad Rusijoje esą reiškiama labai didelė pagarba ikonoms, vadinasi, ir Kristaus paveikslui.

Manau, Vilniuje ši provokacija jam turėtų pavykti. Jūsų, Gelūnai, estetikos išpažintojai Lietuvoje jau turi gerą įdirbį. Nepatingėkite, mieli vilniečiai, savaitgalį atsivesti prie teatro savo vaikučių. Gal italai užverbuos. Gal kokį euriuką duos. Tegu pasigano Gelūno, Stundžio, Budraičio (Martyno) ir Kastelučio kultūros lankose. Ir demokratijoje, kurią Gelūnas kažkodėl supainiojo su ekskrementais (šitą dalyką buityje vadina kitaip, bet aš pavadinau taip, kad to dalyko reikšmę suprastų ambasadorius prie UNESCO).

Ne drabstomą Kristų ginu. Per mažas, kad apginčiau. O Jis pats - per didelis, kad gintųsi nuo Gelūno. Jam, Kristui, kas - kuo jį žiauriau nukryžiuosi, kuo šlykščiau apdergsi, tuo didesnis jis pakils. Aš bandau, ir jau nebe pirmąkart, ginti lietuvių kultūrą, kuri pati tikrai neapsigins. Jeigu Gelūno toleruotoms, proteguotoms pretenzingoms vidutinybėms šiandien leisime pusnuogėms šokti ant mūsų meno pjedestalų, jeigu joms leisime drabstyti, kryžiuoti kadaise sunkiausiomis sąlygomis išsaugotą mūsų kultūrą, ji jau nebepakils niekada.

Labai būčiau laimingas, jeigu prezidentė neskubėtų pasirašyti dekreto dėl Arūno Gelūno skyrimo ambasadoriumi prie UNESCO. Bent jau iki gruodžio pradžios. Kad Gelūnas suspėtų pamatyti Justino Marcinkevičiaus „Katedros“ premjerą Nacionaliniame dramos teatre. Toje pačioje scenoje, kurioje ką tik buvo drabstytas Kristus. Tik prieš premjerą Gelūnas galėtų nueiti prie Poeto kapo ir pamatyti, kaip ten kilnojasi žemė.

„Kokia materija bus svaidoma į Kristų?“

Baigus „Pamoką Gelūnui“, į redakciją atskriejo labai svarbi ir „Sirenų“ festivalio žinia. Joje teigiama, kad „Spektaklis, kurį prodiusavo (koks gražus ir visiems suprantamas lietuviškas žodis - F.K.) daugiau nei 20 teatro organizacijų visame pasaulyje, keliauja per tarptautines scenas nuo 2009-ųjų: iš daugybės aplankytų šalių tik Prancūzijoje spektaklį boikotavo katalikiška organizacija“.

„Sirenų“ festivalio gelbėtojų komanda, matyt, bus šitos informacijos nesuderinusi su festivalio meno vadove, kuri tą pačią dieną visuomenę informavo, kaip šį spektaklį sutiko Belgijos dešinieji radikalai. Gelbėtojai, matyt, nėra skaitę ir Romeo Kastelučio spaudos konferencijų ataskaitų apie tai, kaip nelengvai šis spektaklis skinasi kelią kitose valstybėse. Vokietijoje, pavyzdžiui, jam pačiam tekdavę eiti į derybas su vietos mokytojais ar kunigais, nes tik suderinus su jais vietos valdžia leisdavo vaidinti.

Be to, ilgoje „Sirenų“ žinioje skelbiama ir monsinjoro d’Ornelo nuomonė. Jam spektaklyje veikiantys vaikai ir jų mėtomos dirbtinės granatos esą primena Kristaus kančią. O R.Kastelučis papildo monsinjorą: „Man tai savotiška malda - ji slypi vaiko gesto tyrume“.

Na, pasakykite, ar gali būti tauresnė mintis: vaiko, sviedžiančio granatą į Kristų, gesto tyrume pamatyti paslėptą maldą?!

Žinoma, granatomis mėtyti į Kristų yra kur kas tyresnis veiksmas nei drabstyti jo veidą žmogaus išmatomis. Beje, ir festivalio bei Nacionalinio dramos teatro direktorius Martynas Budraitis, kažkodėl labai miksėdamas, per televiziją mums aiškino: „Ištransliuota tokia informacija, kad tarsi spektaklio metu į Kristaus atvaizdą mėtomasi, reiškia, išmatomis. Taip nėra“.

O kuo gi mėtomasi, Martynai? Granatomis? Nežinau, ką jūsų teatro scenos darbininkams pasakys R.Kastelučis, bet žinau, kad Maskvoje jis darbininkus įspėjo asmeniškai, kad po spektaklio sceną valyti teks iš esmės, laimė, pasak jo, kad tai nebus žmogaus ekskrementai, o tik jų imitacija, pagaminta iš ekologiškai švarių medžiagų.

Tik neapsidžiaukite labai, Martynai, kad išmatos netikros. Kai jūsų tėvo Juozo Budraičio brolis Brunas Oja nušovė Laimoną Noreiką (Vytauto Žalakevičiaus filmas „Niekas nenorėjo mirti“) ir Laimonas paskutinėmis gyvenimo sekundėmis sudejavo „kad tu žinotum, kaip skauda“, skaudėjo visai Lietuvai. Nors ji žinojo, kad tai tik kinas ir kad jūsų dėdė niekada nešautų į Laimoną. Bet tokia jau stipri yra meno įtaigos galia. Tad visai nesvarbu, kuo bus mėtoma į Kristų - granatomis, natūraliomis išmatomis ar jų skulptūrėlėmis. Svarbu, kad į Kristų. Nes jeigu į musulmonų Pranašą - į jūsų teatrą būtų reaguojama rimčiau.