Dievo vaikas

"Kodėl man Dievas davė tokį sunkų kryželį? Neverta į tai gilintis", - nuleidžia akis Vytautas. Mums kalbantis, regis, apie nereikšmingus dalykus, pajuntu, kuo šis žmogus ypatingas.

Vytas net vaikystėje netikėjo Kalėdų Seneliu. Dėl gimdymo traumos kūdikystėje susirgęs cerebriniu paralyžiumi, regėjo tik savo namų sienas, langą ir mylinčių tėvų veidus. Vėliau tapo našlaičiu.

Prieš dvejus metus pateko į globos namus. Šitos Kalėdos jam džiaugsmingesnės - jau dėlioja raides ir skaito pirmuosius žodžius elementoriuje. Ir nujaučia, kad dovanų gaus išsvajotąją Eltono Džono kompaktinę plokštelę.

"Jį čia visi labai myli"

Visi globos namų darbuotojai ir 80 įnamių Vytautą vadina tik Vytuku", - sakė direktorės pavaduotoja Nijolė Jankantienė, papasakojusi man paprastutę žmogaus gyvenimo istoriją.

Globos namų administracija nusprendė neparduoti Vytuko tėvų buto Taikos prospekte. Išnuomojo Socialinės paramos centrui. Galvojo, gal vaikas sustiprės, tada gal kas iš giminių norės jį paimti... Iš į Vytuko sąskaitą banke pervedamų pinigų jam nupirko televizorių ir grotuvą. Kompiuteriui neužtenka. Jis ir nesitiki tokios dovanos. Nors kompiuteris jam būtų langas į pasaulį.

Vytautas buvo beraštis, nes nevaldė rankų, nejudėjo. Dabar juda tik ratukuose. Su juo dirba fizioterapeutas, ir jiedu kartu daug pasiekė, lavindami judesius, nelankstų kūną. Gal tam reikėjo plieninės valios? Vytukas - jaunas, mąstantis, gyvenimo geismo sklidinas žmogus. Gal jo laukia ilgas gyvenimas? Nuo lapkričio mėnesio vaikinas lanko mokyklą. "Jis gabus ir imlus, veržiasi bendrauti, ir kai pas mus viešėjo švedai, pats pramoko anglų kalbos. Tačiau labiausiai jam patinka šnekučiuotis su pas mus praktiką atliekančiais studentais - apie muziką, kiną, kuriais žavisi. Žiūri televiziją, tad žino visų artistų ir atlikėjų pavardes, - pasakojo Nijolė Jankantienė. - Jis viskuo domisi, nuo pasaulio nėra atitrūkęs, ne iš tų, kurie užsidaro savame kiaute. Tai labai nuoširdus, sąmojingas, linksmas, neužgaulus žmogus. Socialinės darbuotojos padėjėją Reginą Žukauskienę vadina mama, yra labai prie jos prisirišęs."

Gyvenimas toks, koks duotas

"Man nesiseka tik matematika", - nesunkiai atsidūsta Vytukas. Jo balsas lūžinėja, bet žodžius stengiasi tarti tvirtai. Jis atlapaširdiškai kalba apie savo draugus, domisi redakcijos fotografo darbu, stebisi keistu mano vardu. Sako labiausiai mėgstąs žiūrėti per televiziją komedijas, serialus "Laukinukė" ir "Rebeka". O iš lietuvių dainininkų labiausiai žavisi Violeta Riaubiškyte. Graži moteris. "Gal ji kada nors apsilankys šiuose namuose..." - išsprūsta man. "Juokaujat. Negali būti - kur jau čia...", - atsako Vytukas.

Pasakoja apie kelionę į Palangą, prie jūros. Matau, kaip jame subanguoja jausmai, kai kalba apie retai jį aplankančius gimines; rodos, išgirstu įskaudintos Vytuko širdies dūžius. Bet jis nepuoselėja nuoskaudos; suprantąs, kad artimieji privalo dirbti, rūpintis savo šeima. "O kai aplanko studentės, - man visos patinka! - apie visokius gyvenimo reiškinius pasikalbame - istoriją, gamtą, geografiją, apie meilę." Užsisvajoja. Sako, didžioji jo gyvenimo meilė buvo mama. Mamos nebėra. Tik jausmas liko.

Kaip ryto šviesa

Salio Šemerio suaugusiųjų vidurinės mokyklos mokytoja Regina Songailienė, ateinanti mokyti Vytuko, džiaugėsi savo pradinuko pažangumu. "Pradėjome nuo raidelės o... ošia... Jame ošia žinių troškimo okeanas. Kai susipažinome, jis mane nustebino savo žiniomis apie kiną, muziką, krepšinį. Jis labai nori mokytis. Klausinėja pačių įvairiausių dalykų: ir apie visatą, ir apie mano vaikus. Sutarėme, kad pavasarį išvažiuosime į gamtą - pažiūrėti į medį, paukštį, laivus."

Vytukas atsimena dieną ir valandą, kai atvyko į šiuos globos namus. Tik tada prasidėjo gyvenimas. Bet jis likimu nesiskundžia.

"Kodėl man Dievas davė tokį sunkų kryželį? Neverta į tai gilintis", - nuleidžia akis.

Esu lankiusi ne vieną neįgalų žmogų, ir kai kurie jų, gerai slaugytojų prižiūrimi, atrodė šiek tiek savanaudiški. Vytautas labai jautrus, visus bėdulius atjaučia, it sniego gniūžtę sviedžia kokį pokštą ar komplimentą. Jis negali įveikti prigimties, atsikelti ir eiti daryti gerus darbus, bet sugebėjo sukurti aplink save mažytę jį mylinčiųjų minią, pasidalyti paprastu gerumu, kasdiene it ryto šviesa viltimi. Pagalvojau, jog apie Vytuką sukurtas aktoriaus Broniaus Gražio eilėraštis: "Stalas be kojų - ne stalas, paukštis be kojų - ne paukštis, žmogus be kojų - Žmogus"...

Ivona Žiemytė