Anot eseisto Rolando Rastausko, drabužis yra ne tik civilizacijos primestas neva taurinantis minkštakiautis, mados uniforma ar asmeninės beskonybės rodiklis, bet ir AŠ minus kūnas. Esą tą minusą Jūratė ir paverčia mūsų esaties ikona. "Mes virsime trąšomis, puvėsiais, pelenais, o mūsų kūno daiktų atspaudai, iš grafikės kilniaširdystės beigi malonės, nelyginant sielos žvelgs triumfuojančių dėmių akimis..."- rašė R. Rastauskas.
Galerininkai patikina, jog autorė dėvėtas sukneles transformuoja į unikalius meno kūrinius, taip užfiksuodama jas istorijai, menui, amžinybei. Menininkė lyg alchemikė savo laboratorijoje sukneles balzamuoja, mumifikuoja, dažo, džiovina, apipina burtais ir eksponuoja. Pati J. Rekevičiūtė į savo darbus žiūri paprasčiau. Tik jai atsibodo funkcionalus menas, svarbiau yra estetika.
"Darbai atsirado natūraliai, kadangi aš ilgą laiką dirbu su drabužiu. Yra dvi mano meilės - grafika ir mada, ir man visada norėjosi tai sujungti, kad būtų organiška. Dariau žymių žmonių drabužius, ir paskutiniuoju metu taip norėjosi grožio, o didžiausią polėkį moteriai suteikia suknelė. Tikrus žmonių dėvėtus drabužius patobulinau, stengiausi išgauti emociją, per drabužį papasakoti moters istoriją", - sakė autorė.
Anot jos, grafika turi labai daug galimybių, galima eksperimentuoti, ieškoti. Parodoje galbūt prisiminsite vaikystėje turėjus svajonę: niekada nebetapsite balerina, tačiau žiūrėdami į jos drabužio atspaudą, galite tai įsivaizduoti... Yra piktos ant visų vyrų moters sijonas, fatališkų moterų drabužių atspaudų - Eglės, Žalčių Karalienės, Fausto Margaritos, karalienės.
Lietuvių menininkai paprastai paima kokį drabužių nėrinį, primityviai atspaudžia, bet ilgai dirbančių ta technika nėra daug.
Šie darbai 2015 m. keliaus į Kopenhagą, dalyvaus didžiuliame prancūzų ir danų projekte.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą