"Esu nekomunikabilus žmogus"

Iš arčiau

Kovo 3 dieną "Baltų lankų" knygyne "Akropolyje" vykęs susitikimas su rašytoju ir literatūros kritiku Sigitu Parulskiu, vedamas literatūrologo Marijaus Šidlausko, priminė farsą: į klausimus - samprotavimus apie postmodernizmą, moralę, žanrų grynumą, trukdavusius bent dešimt minučių, rašytojas atsakinėjo trumpai ir su humoru. Neketiname šio farso čia aprašinėti, tik pateikiame trumpą interviu su rašytoju.

Kas rašytojui yra moterys? - papropvokavau Sigitą, po susitikimo dalinantį autografus jį apspitusioms gerbėjoms.

Moteris yra toks pat žmogus. Aš neinu dėl jų iš proto, kaip, beje, ir dėl rašymo. Lygiai taip pat man malonu rašyti, ir bendrauti su moterimi. Aš esu feministas iš esmės, nes man moteris patinka ne tik dėl sekso - jos yra kitokios, ir tiek. Ir yra tokie pat draugai, kaip vyrai, jeigu aš jų išvis turiu. Esu nekomunikabilus. Turiu draugę, bet tai - intymi sfera.

Rašymas jums - ganytojiška misija ar tik malonumas?

Aš nežinau, kodėl negaliu nerašyti. Tai tapo mano gyvenimo būdu - tiesiog rašau ir gyvenu.

Ar naudojate kokių triukų, aktyvinančių pasąmonės veiklą?

Sportuoju, kiek leidžia sveikata. Būna, kad nuimčiau įtampą ir stresą, pavartoju tam tikrą kiekį alkoholio. Nedažnai, ne per daug. Atspalaiduoju, ir vėl galiu dirbti.

Ar esate tyčia nėręs į rizikingą situaciją, kad paskui galėtumėte tai aprašyti?

Ne, aš nerizikuoju, man to nereikia. Aš galiu puikiausiai sugalvoti tokius dalykus. Ir nenoriu aprašyti žmonių, kaip kanibalas jų "suvalgyti" - tiesiog noriu juos pratęsti savo kūryboje. Visą laiką matau tik mažus daugelio žmonių fragmentėlius. Kompiuterininkų kalba šnekant, defragmentuoju, surenku į vieną vietą detales.

Kiekvienas rašytojo kūrinys yra fikcija. Netgi esė, kuri yra arčiausia publicistikos. Ir aš nerašau išpažinčių, atpasakojimų, o iš frazės sukuriu tai, kas man įdomu, ir taip įsivaizduoju šiek tiek magiškesnį pasaulį, nei jis yra iš tikrųjų. Ir tiek.

Kaip manote, kas turėtų kantrybės perskaityti jūsų knygą nuo A iki Z?

Nemanau, kad man būdinga "kalbėjimo beprasmybė". Mano tekstai nėra labai sudėtingi ar sunkūs, juos skaityti vertėtų po truputį, ir reikia tam tikro išsilavinimo, o čia aš jau nieko negaliu padėti...

Kokie kritikų vertinimai Jus siutina? Pakanka Jums parašyt, kad pasaulis - tai didelis viešbutis, kuriame vieni likę vyrai masturbuojasi, į kurį patenki be džiaugsmo ir be gailesčio būni išmestas, - jau jus vadina "klasikiniu mūsų literatūros egzistencialistu".

Mane labiau siutina ne vertinimai, bet tai, kad žmonės neskaito, ką parašau, o kalba, tai, ką apie mane sugalvoja. O kad vadina egzistencialistu, nieko bloga.

Jūs toks intelektualus, kad baisu prieiti. Ar jaučiatės besimaudąs šlovės spinduliuose?

Jeigu kas bijo prieit - čia žmogaus problema, ne mano. Iš manęs nekyšo kardas, o kalavijas - iš burnos.

Šlovė yra, ir aš ją jaučiu - itin saikingą, sakyčiau. Nenoriu jos nei didesnės, nei mažesnės, bet būtų geriausia, jei už savo darbą gautum adekvatesnį atlygį - tiek, kiek darbo įdedi. Nes dabar mūsuose įprasta manyti, kad rašytojas rašo laisvalaikiu. Kad tai nėra darbas.

Ką mokate daryti be rašymo?

(Po šio klausimo rašytojas nuoširdžiai kvatoja) Ir mūryti, ir kalti vinį, ir muštis kaip visi vyrai... Net medį esu pasodinęs. Aš net rūkyt mečiau prieš pusantrų metų; taigi trūkumų turiu mažiau, nei gebėjimų.

Ivona ŽIEMYTĖ