Eugenijus Varkulevičius: "Žmonių santykiai keičiasi, menas lieka amžinas"

Viename didžiausių pasaulio metropolių 11 metų tarpęs ir netikėčiausių patirčių persmelktas lietuvis anuomet buvo paveiktas tarptautinio 7-ojo dešimtmečio "fluxus" judėjimo įtakos. Šios įvairių meno žanrų srovės, sulydžiusios dailę, poeziją, teatrą, kiną ir įvairias technikas, atstovai priešinosi meno pavertimui preke ir elitinio meno dominavimui, kūrėjo pasipūtimui bei susireikšminimui ir protestavo prieš tuo metu Vietname vykusį karą. Susibičiuliavęs su aibe "fluxistų" ir amerikietiško avangardo krikštatėviu vadinamu Jonu Meku, kuris tvirtino esąs lietuvis visur, net ir Mėnulyje, Eugenijus niekada nebuvo nutolęs nuo savo šaknų, ir dabar, sugrįžęs gyventi į Kauną, vėl pakluso vidiniam prigimties balsui ir atsidėjo tėviškės peizažų tapymui.

"Nieko nėra abstraktesnio ir siurrealistiškesnio nei reali gamta. Mane inspiruoja konkreti vieta, kurią aš paskui transformuoju iki abstrakcijos. Peizažas nenuspėjamas kaip Lietuvos orai, tai ir lemia paveikslų struktūrą ir įvairovę. Kaip Polis Sezanas kasdien, išlenkęs vyno taurę, kopė į Šv. Viktorijos kalną apžvelgti kraštovaizdį su jūros įlanka ir uolomis, aš kurdamas nuėjau visus klystkelius, peizaže atradau postmodernizmą, įvairius stilius, viską, bet dėl to nevadinu savęs Diogenu. Aš tik piešiu, ką matau, fiksuoju idėją," - teigė tapytojas E. Varkulevičius.

Sakė, jog paprastai tapo pasiklojęs drobę ant savo siauros dirbtuvės grindų, vaikšto aplink ir, žvelgdamas į ją tarsi laukinis iš paukščio skrydžio ir dėliodamas dėmes, kartais nebežino, kur viršus, kur apačia, pradžia ir pabaiga. Dailininkui maga eksperimentuoti kūryboje kontempliuojant laiko slinktį ir tas akimirkas, kai jis "sustoja".

Eugenijus, su draugais dar ir grojantis džiazą, sakė, kad jam labai svarbu muzikinį garsą paversti plastika tapyboje. Anot jo, seniai ginčijamasi, kas pirmasis garsą perkėlė į abstrakčius paveikslus - Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ar Vasilijus Kandiskis.

Kelionė be rodyklių

E. Varkulevičius juokiasi, kad jo kūrybos periodai, kaip Pablui Pikaso, nebuvo mėlyni arba rožiniai, nepriklausė nuo to, kad jo padangėje sušvito nauja moteris.

E. Varkulevičiaus kūrybinis kelias prasidėjo Kauno Naujalio meno mokykloje, ten ir šeštadieniais pas mokytoją Lukšą rinkdavosi godžių grožio pažinimui jaunuolių grupė. Egidijus pažerdavo pluoštą abstrakčių darbų, bendraamžiai replikuodavo, kad juose nėra nieko realaus, reikėtų nupaišyti akį, nosį, anatomiją, bent jau kokį blyksnį, tačiau mokytojas sakė: "Tu esi Mocartas, toli eisi."

"Man vienodai dvasingas atrodo ir realizmas, bet aš nepakenčiu literatūros tapyboje. Patologija laikau, kai paveikslas būna kaip nuotrauka. Patinka Konfucijaus filosofija, gyvavusi tūkstantį metų prieš Kristų, kai ant akmens teptuku dviem ženklais užrašydavo poeziją, dažai išgaruoja - akmuo lieka. Dzenbudizmas man prie širdies, o lietuviai yra tikri dzenbudistai. Pažiūrėkit, kokią reikšmę japoniškos graviūros turėjo Čiurlioniui", - sakė E. Varkulevičius.

DROBĖS. Šiuo metu dailininkas Eugenijus Varkulevičius vėl stebeilija į kraštovaizdį ir sugrįžo prie peizažų tapymo. Tačiau mato juos tarsi iš paukščio skrydžio, kai šie pavirsta abstrakčiomis dėmėmis.

Dėstytojai jį vos prikalbino baigti studijas, diplominis darbas buvo apie garsiausią visų laikų tautietį gamtininką Tadą Ivanauską. Prisiminė laiką, kai nebūdamas dailininkų sąjungos narys nė tūbelės dažų negaudavo.

"Tai gerai, kad kitur gaudavom. Dėstytojas Augustinas Savickas išgėręs pripirkdavo mums dažų ir drobės, padėdavo tapytojai Jonas Švažas, Arvydas Šaltenis. Visi kiti buvo korumpuoti, parsidavėliai", - sakė menininkas, po studijų ir pats dėstęs studentams dailės institute. Tačiau, žinia, akademinio jaunimo gebėjimų vandenynas bangavo: vienais metais susirinkdavo beveik visi talentingi, kitais - bejėgiai...

E. Varkulevičius kankinosi, buvo kaip nesavas dėstytojo kailyje, privalėdamas laikytis programos kanonų, versti studentus paišyti natiurmortus, pasidėjus virdulį, ąsotį, citriną, ir laiką leisdavo bibliotekoje, ten tarsi ir gyveno. Gilinosi į Mahatmos Gandžio ir Vydūno raštus. Pagaliau, darbą metęs, pasijuto visiškai laisvas, dingojosi, kad visa Kauno Laisvės alėja priklauso jam.

"Tas pats partinis funkcionierius, kuris tik pristatytą mano parodą uždarė, kad nenusigerčiau, pasiūlė dailininkų sąjungai priklausiusią sodybą Dovainonyse. Ten gyvenau kelis metus, subūriau savą ratą, sukrapštydavome taurei vyno ir skaitydavome poeziją. Keliaudavome po Žemaitiją, Beržorą, šviesią įstabaus grožio Mačernio tėviškę Šarnelę. Ir tada "užkibau" už stacijų (Kryžiaus kelio stočių), ėmiau jas restauruoti. Tada buvau Kristaus amžiaus, toks gilus krikščionis, nors imkit mane ir nukryžiuokit..." - sakė dailininkas.

Kaip dabar dailės parodų pristatymuose, taip ir tais laikais jo klausdavo, kodėl netapo žmogaus. Atsakydavo, kad pavargo nuo žmonių. Nusibodo jam Kafkos "Procesą" ir Bibliją krimsti. Galvojo apie ekspediciją į Afriką, sakė, kad geriau jam būtų mirti nuo gyvatės ar skorpiono, negu nuo žmogaus rankos. Ir dabar sakė einantis miegoti su vištomis, nes sutemus po Kauną vaikščioti nesaugu.

Akistata su avangardu

Paklaustas, kodėl išvažiavo į Jungtines Amerikos Valstijas, atsako: "Todėl, kad čia mane engė kaip dabar tamstą. Kaip sakoma, du broliai protingi, trečias įsėdo į laivą ir išplaukė link horizonto. Niujorkas mane apakino, šokiravo. Ten muzikos, džiazo, meno srityse buvo pašėlęs pakilimas. Turėjau sugerti tiek daug informacijos, kad iš pradžių nebuvo laiko pačiam kurti", - sakė menininkas.

Jam buvo pabodę gyventi semiantis meno supratimo ne iš originalų, bet iš reprodukcijų albumų: štai Markas Šagalas, o čia Vincentas Van Gogas... Anot dailininko, jo karta duso, buvo išalkusi Vakarų kultūros, klausėsi bitlų ir roko muzikos ištisą parą, vinilinės patefonų plokštelės net svildavo. Pirmiausia išvyko pas prasigyvenusias giminaites į Vokietiją, ir per ketverius metus rado ten savo nišą, surengė parodas Berlyne, Hamburge, jo paveikslus žmonės pirko, net kitų šalių ambasadoriai. Bet laukė stulbinantis Niujorkas...

"Buvau nusipirkęs bilietą atgal, bet jis išgulėjo stalčiuje 11 metų. Keliautojas, fotomenininkas Paulius Normantas man dar sakė, kad ne į tą pusę pavariau, reikėjo traukti į budistų kraštus, atšoviau, kad man ir Vakaruose gerai. Niujorkas man buvo šokas po Berlyno, tas kapitalizmas, mentalitetas, naujas mąstymas. Tas metropolis mane prisipratino po 3 metų ir pamėgo, žmonės kertantį dvi gatves mane sveikino. Iš pradžių tryniausi su Lotynų amerikiečiais, paskui patekau į Manhataną. Užkrėtė "fluxsus" judėjimo tėvas avangardininkas Jurgis Mačiūnas, beje, gimęs Kaune", - sakė Egidijus, kurį modernusis menas užkrėtė dar būnant institute, ir jam instaliacijos, performansai, kaip kai kuriems mūsų meno kritikams ir kūrėjams, neatrodė bjaurastis, nieko bendra neturinti su harmonija ir estetika.

"Kai negalėjai pavaizduoti paveikslu, tada galėjai tapybą sujungti su spektakliu į vieną. Dabar iš dalies ta dvasia išgaravusi, išsigimusi, negaliu tų durnių žiūrėti, kurie spaudo kompiuterio klavišus, ir tai neva grafika. Dabar kiekvienas santechnikas - menininkas, kičo visur pilna, o man menas yra rankų darbas, Žemaitijos trobelė", - sakė E. Varkulevičius.

Pasak jo, anuomet ant bangos buvo visa politinė istorinė situacija, žmonės protestavo prieš Vietnamo karą, ėjo į gatves su dujokaukėmis, menininkai rengė akcijas. Dievas buvo vadinamasis antimenas. Antai visuomenę išmušė iš pusiausvyros Marselis Diušampas, kuriam buvo svarbiausia idėja, slypinti "už kūrinio". Jis sukūrė garsųjį darbą "Fontanas", kuriame panaudojo pisuarą.

"Mačiau, kaip menininkai plaktuku daužė tūkstančius dolerių kainavusį rojalį, taip jie protestavo prieš miesčioniškumą, snobizmą, vergavimą pinigams, vartotojų kultūrą. Beje, mes juokaudavome, kad Jono Meko profilis - visai kaip prezidento Vašingtono ant dolerio kupiūros, tarsi reinkarnacija įvyko. Vienas japonas kamikadzė pasiklojo švarią drobę ir nušoko nuo dangoraižio: ištiško kraujas ir smegenys. Visokių ten mesijų buvo, vienas jų išpranašavo technologijų erą, ir po 30 metų visi buvo prijungti prie ausinių", - pasakojo pokalbininkas.

Man burnojant ant Jono Meko, kuris viename kūrinyje paniekinamai pasisakė prieš proletarus, juos išvadino besmegeniais, Eugenijus tik nusijuokė:

"Jis pats kelis metus dirbo fabrike juodadarbiu, prakaitas į batus varvėjo. Jis tik nemėgo kairiųjų. Jis gi buvo artistas, prieštaringa asmenybė. Rodė avangardinius filmus, ir kai festivalio metu rodėme kiną apie Kubą, prie durų, kad nekiltų riaušių, pastatėme tikrą kubietį kapitoną. Jonas vienu metu buvo žydų muziejaus direktorius, ir rodė Leni Riefenstahl filmus apie Trečiąjį Reichą, Hitlerį. Jis galvojo, kad žmonių santykiai keičiasi, prapuola, o kino istorija lieka", - sakė Eugenijus.

E. Varkulevičius, Lietuvoje buvęs žinomas kaip religinės tematikos paveikslų tapytojas, Amerikoje iliustravo J. Meko knygas, filmavosi eksperimentiniuose filmuose, pats kūrė ranka pieštus filmus. Su J. Meku ir D. Naujoku sukūrė grupę "Music on the 2hd street". Dalyvavo "hepeninguose" ir festivaliuose, rengė parodas Niujorke, Pietų Korėjoje, įvairiuose pasaulio miestuose.

Sugrįžimas

"Vis žiūrėdavau į Atlanto vandenyną ir tariausi įžiūrintis Lietuvą. O kai grįžau, jaunimui sakau: "Tik išvažiuokit kuo greičiau iš tos balos ir pajuskite, kas ta Europa, nes Aziją mes čia turime. Išmokite vokiečių, prancūzų, italų, portugalų kalbas", - sakė dailininkas. Paklaustas, kiek pats kalbų moka, sakė, kad tiek, kiek reikia. Ten, kur apsigyvena, greit kalbos išmoksta, nes teisingai kieno pasakyta: kiek kalbų moki, tiek gyvenimų gyveni. O svarbiausia - sielų kalba. Čia jis prisiminė indėnų genties vadą amžinatilsį Didįjį Lokį, kuris lietuviui draugui siūlė apsigyventi rezervate, sakė ir žmoną jam nužiūrėjęs. Altruistė, žolininkė J. Meko žmona indėnus globojusi, rinkusi jiems aukas iš Vašingtono, kol šis šaltinis užako.

Amerikoje verda gal penkių dešimčių tautų katilas, ir visi sugyvena, distancijos nėra, nors kai kurie net kalbos nemoka. Tiesa, Harleme tamsu, pigų kreką liaudis vartoja, haliucinogeninius grybus valgo. Eugenijus sakė su Jonu Meku ir airių barą turėję, ten turėjo savo kertelę, kur iki paryčių lietuviškas dainas traukė, atvažiavęs į svečius tautos dainius Sigitas Geda - jotvingių giesmes. Va ten, sakė, buvo jų Lietuva.

Įsikibusi nuomonės, kad dvasios aristokratas yra tas, šalia kurio jaukiai jaučiasi karalius ir elgeta, paklausiau Eugenijaus, ką jis mano.

"Man dvasios aristokratai yra išprusę žmonės, eruditai. Draugai, kurių nebėra, kaip antai buvęs Nobelio premijai pristatytas čiuvašų poetas Genadijus Aigi, kuris pas mane su visa šeima gyveno Dovainonyse, kai saugumiečiai persekiojo. Man dvasingi yra vakarietiško mentaliteto žmonės - Liudas Truikys, Juozas Miltinis", - sakė vyras. Vertindamas šiuolaikinio teatro korifėjus, nepašykštėjo kandžių žodžių: režisierius Jonas Vaitkus esą piktas, vis kam nors įkąsti nori, o su šio kolegos Jono Jurašo, sovietmečio kankinio spektakliais, anksčiau kaip ir viskas gerai buvo, sovietmečio kankiniu, bet dabar jis gyvena Niujorke Penktojoje aveniu, yra pasikeitęs. Eugenijus filmavo vieną naujausių jo spektaklių, ir prisipažino užmigęs.

"Tiesą pasakius, sugrįžau į Lietuvą ne tik dėl to, kad valgyčiau ekologišką maistą, gėrėčiausi gamta, ramybe Dievo ausy ir kiekvieną sekmadienį eičiau į turgų ir bažnyčią. Viltį turėjau, kad čia bus įkurtas 1937 metais Niujorke įsteigto moderniojo meno Gugenhaimo muziejaus ir Ermitražo filialas, kad ir vietoje Valdovų rūmų. Taip iki šiol ir likome gūdi provincija", - sakė E. Varkulevičius, išskubėjęs su klaipėdiečiu skulptoriumi Klaudijumi Pūdymu repetuoti džiazo muzikos koncerto, kuris turėjo pradžiuginti susirinkusiuosius į jo parodą "Peizažai".