- Kodėl savo filmui "Pokalbiai rimtomis temomis" pasirinkote vaikus nuo 6 iki 18 metų?
- Pagrindinė priežastis, dėl kurios pasirinkome vaikus - jie dažnai gali daug daugiau pasakyti nei suaugę žmonės. Kalbinant vaikus, metų nebuvome apsibrėžę, nes tai mums nebuvo svarbiausia.
- Prasitarėte, kad filmą įkvėpė Vandos Juknaitės knyga "Tariamas iš tamsos". Ar filme daug rėmėtės šia knyga?
- Pats pokalbis yra dviejų žmonių pokalbis. Jis priklauso nuo to, kas klausinėja ir kas atsakinėja. Mes su Vanda esame skirtingi žmonės ir mums rūpi skirtingi klausimai. Tas filmas nėra knygos ekranizacija ar kažkoks kopijavimas, bet dvasia ir pats principas sutampa. Ruošdamasi filmui net kelis kartus perskaičiau tą knygą. Taip pat konsultavausi su Vanda, tariausi ir pasakojau jai, kas man nesiseka.
- Ką norėjote atskleisti?
- Kalbant apie mintis ir idėjas, tai labiausiai rūpėjo filme nupiešti mūsų pasaulio vaizdą per tuos vaikų pasakojimus ir suvokti, kas su mumis vyksta, kas vyksta pasaulyje ir kodėl. Kinematografiniu požiūriu, įdomu tai, kad šis filmas yra visiškai minimalistinis. Jis yra kaip alternatyva vaizdų pergrūstam pasauliui. Filmas sukurtas be dekoracijų, peizažų, išorinio veiksmo ir specialiųjų efektų, kad būtų galima įsigilinti į mintį.
- Kas buvo sunkiausia, kuriant tokį minimalistinį filmą?
- Jaučiasi didžiulis skirtumas, kai pas vaiką ateini su pieštuku ir sąsiuviniu ir su juo pasikalbi. Visai kitas dalykas, kai pas vaiką ateina komanda žmonių su filmavimo įrangomis. Sunkiausia ir buvo sugalvoti, kaip pasiekti tą intymumą, kad pokalbis taptų nuoširdus ir nebūtų vaidybos.
- Ar galite išduoti, kaip jums pavyko taip arti prieiti prie vaikų?
- Iš tikrųjų visi vaikai skirtingi. Aš tiesiog skyriau pakankamai laiko su jais susipažinti. Leidau su jais laiką taip, kaip leidžia jie. Dariau visiškai paprastus dalykus. Kartu su jais ėjau į pamokas, lankiau būrelius, žaisdavau, eidavau žvejoti, važiuodavau su troleibusu nuo mokyklos iki namų (šypsosi). Tai buvo reikalinga, kad suprasčiau, kaip jie gyvena, ir kad vieni prie kitų priprastume.
- Ką jums pačiai reiškia šis filmas?
- Kiekvienas filmas, o ypač šis, man yra gera mokykla apie gyvenimą. Kai vykdavome po įvairias mokyklas ir įvairius miestus atrinkdami vaikus, aš pagalvojau, kad visą gyvenimą galėčiau tik tuo ir užsiimti - atrinkinėti vaikus būsimam filmui. Net filmo kurti nebūtina. Nepaprastai įdomu bendrauti su vaikais. Apskritai man labai svarbus komunikavimas su žmonėmis. Kuriant ši filmą suvokiau, kad tikrai labai daug ko išmokau - tiek iš vaikų, kurie sutiko būti filme, tiek iš tų, kurie atsisakė filmuotis iš karto, per pasiruošimo filmui laikotarpį ar filmavimo dieną.
- Galbūt išmokote kažko tokio, apie ką anksčiau net nebūtumėte pagalvojusi?
- Geras klausimas (šypsosi). Bendraudama su vaikais supratau, kad pokalbyje dažnai yra svarbiau patylėti, o ne kalbėti. Atrodo sugebėjimas išklausyti yra smulkmena, bet ji reiškia labai daug.
- Kokiems žiūrovams yra skirtas jūsų filmas?
- Vienai filmo herojų parodžiau filmą dar prieš premjerą. Prieš tai įspėjau ir atsiprašiau, kad filmas išėjo liūdnas. Po peržiūros ji sako: "Visai neliūdnas". Klausiu: "O koks?", ji sako: "Įdomus". Kai kūriau šį filmą, labai norėjau pabrėžti, kad jis skirtas ne vaikams, o suaugusiesiems, ir kad filmas ne apie vaikus, o apie suaugusiuosius. Dabar manau, kad filmas yra skirtas visiems. Žiūrovai jame turėtų atrasti tai, ko nesitikėjo. Jis gali paguosti, sujaudinti, nuraminti ar suteikti viltį. Nereikėtų tikėtis didelės pramogos ar lengvo pasivaikščiojimo, bet tikiuosi, kad po filmo kils minčių.
- Jūsų filmuose - vaikų temos. Kokios dar yra "Pokalbių rimtomis temomis" sąsajos su jūsų ankstesniais filmais?
- Visuose filmuose man įdomus yra pats žmogus. Stengiuosi įsigilinti į jį, įsiklausyti. Man svarbu atskleisti, ką žmonės išgyvena ir koks jų ryšys su kitais asmenimis. Man įdomi kiekvieno žmogaus drama, komedija ar jo tragedija.
Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "TV Publika"
Rašyti komentarą