Šią savaitę minint Pasaulinę aviacijos ir kosmonautikos dieną, „Vakaro žinių“ redakciją aplankė pirmasis ir vienintelis Lietuvos dailininkas, ėmęsis mokslinės fantastikos temos, - Stasys Povilaitis. Atsinešęs šūsnį savo kosmoso tematikos grafikos darbų ir smagių istorijų, jis noriai pasidalijo ne tik savo, kaip grafiko, dailininko, fantasto, o kartais ir žurnalisto, pažintimi su kosmosu, bet ir situacijomis, kai likimas suvesdavo jo ir neseniai Amžinybėn iškeliavusio jo bendravardžio, visų mylimo, populiaraus estrados dainininko Stasio Povilaičio kelius.
Kai kurie anuomečių laikraščių ir žurnalų darbuotojai juokaudami Stasį Povilaitį vadindavo pirmuoju Lietuvos astronautu. Artėjant Kosmonautikos dienai, spaudos leidinių vadovai būdavo tikri, kad ateis S.Povilaitis ir vėl atneš keliasdešimt grafikos darbų, iliustracijų, plakatų, fotopiešinių kosmoso, fantastikos tema. Šiandien dailininkas neslepia, jog tais laikais kelios savaitės iki Kosmonautikos dienos jam būdavo pačios darbingiausios ir kūrybiškiausios, mat tekdavo paruošti visą pluoštą darbų spaudos leidiniams ir parodoms. Kažkada buvęs radiotechnikos inžinieriumi, dar studijų metais S.Povilaitis pajuto meilę kosmosui ir šios temos nebepaleidžia iki šiol.
Kosmoso neišsižada
„Pažinsiu, perprasiu kosmosą per meną, grafiką, spaudos dailę, mokslinę fantastiką, lengviau bus skristi į kosmosą - galvojau tada“, - neslepia dabar jau 73-ejus įpusėjęs S.Povilaitis ir nusišypso pridurdamas, jog tokios svajonės neišsižada iki šiol.
Gimęs Šakių rajono Juniškių kaime stambaus ūkininko Vlado ir verpėjos, audėjos, šeimininkės ir dainininkės Antosės Endriukaitytės šeimoje, S.Povilaitis nuo mažumės buvo arčiau kultūros, knygų, literatūros, dailės. Dabar grafikas sako galintis didžiuotis, jog yra knygnešių, kovotojų prieš carinę okupaciją Prano ir Antano Povilaičių anūkas ir proanūkis. Nors tuomet tai buvo labai pavojinga. Pokario metais S.Povilaičio tėvas Vladas buvo ištremtas į Sibirą kaip politinis kalinys, o 1948 m. ir pats S.Povilaitis su broliu Algimantu ir mama Antose buvo įtraukti į tremtinių sąrašus. Vežimo išvakarėse jie pabėgo ir slapstėsi Šakių ir Kauno rajonų kaimuose iki chruščiovinio atšilimo. Buvę stambūs ūkininkai tapo beturčiai, benamiai, bežemiai, ieškomi išvežimui. 1950 metais iš tremties, nors ir palaužtos sveikatos, grįžo tėvas ir Povilaičių šeima vėl buvo drauge. Apie tai S.Povilaitis pasakoja su šiluma ir meile visiems juos slapsčiusiems pažįstamiems, kaimynams ir artimiesiems.
Dabar jau rečiau spaudoje pasirodantis dailininkas, kūręs ir tebekuriantis grafikos darbus, anksčiau buvo dažnai kur sutinkamas menininkas. Žymiausi jo grafikos darbai atspausdinti iškilaus cinko arba autocinkografijos, oforto, originalia, jo paties sukurta, povista technika. Arti 200 S.Povilaičio grafikos darbų, iliustracijų, piešinių buvo spausdinti daugelyje laikraščių, žurnalų, knygų. Kai kurie - užsienio leidiniuose. S.Povilaitis dalyvavo daugelyje tautodailininkų, dailininkų-žurnalistų ir dailininkų fantastų parodų Europoje, Azijoje, Kuboje, Jungtinėse Amerikos Valstijose.
„Esu daug matęs ir daug keliavęs. Ir dabar ką tik grįžau iš kruizo nuo Italijos iki Dubajaus. Savo darbus esu vežęs į Maskvą, Buriatiją, Jakutiją, Tiumenės sritį, Latviją, Estiją ir kitur. Pati įdomiausia paroda buvo Kosmonautų rengimo centre Žvaigždžių miestelyje 1976 metais, kur tuomet susitikau ir bendravau su keliolika pirmųjų kosmonautų, kosmonautų rengimo specialistais, inžinieriais, mokslininkais. Įdomiausia pažintis buvo su kosmonautais Aleksejumi Leonovu ir Georgijumi Grečka. Beje, ir pats A.Leonovas yra tapytojas fantastas, menininkas, dvasininkas“, - prisimena S.Povilaitis ir kaip įrodymą į rankas įduoda kelias nuotraukas iš svarbios parodos. O po jų ir kitas - su žymiais Lietuvos politikos, akademinės bendruomenės nariais. Matyti, kad kadras nesuvaidintas, o iš nuotraukos žvelgiantiems žmonėms S.Povilaitis nebuvo svetimas, šaltas, nežinomas.
Bendravardžių bičiulystė
Nebuvo svetimas jis ir bendravardžiui dainininkui Stasiui Povilaičiui. „Mus ištiko toks likimo pokštas, kad ir mūsų vardai, ir pavardės vienodos, ir tėvavardžiai. Mano tėvo vardas buvo Vladas, jo - taip pat. Netgi mūsų likimuose daug kas sutampa. Kai S.Povilaitis ėmė garsėti, tuomet buvau bebaigiąs Kauno politechnikos institutą. Sugalvojau nueiti pažiūrėti, kaip jis atrodo. Pamačiau skelbimą, kad jis pasirodys Kaune, „Orbitos“ restorane. Gerokai prieš koncertą nuėjau ir paprašiau pakviesti dainininką. Atėjo jaunikaitis, kaip dabar prisimenu, pamaniau, kad itin panašus į mano brolį Algimantą. Aš prisistačiau, kad taip pat esu Stasys Povilaitis, o jis atsakė, kad apie mane žino. Pasirodo, jam studijuojant žurnalistiką, spaudoje jau buvo mano piešinių ir straipsnių. Jam studijuojant vasarą reikėdavo paskelbti bent vieną kitą savo rašinį spaudoje. Nuėjęs laikyti egzamino jis žinojo, kad nieko nespausdino, tačiau dėstytojas iš anksto pagyrė, kad jau yra matęs jo darbų spaudoje. Pasirodo, taip aš nežinodamas savo straipsniais padėjau jam, o jis tokiu būdu sužinojo apie mane“, - apie pažintį su S.Povilaičiu pasakoja dailininkas.
Beje, grafikas S.Povilaitis ir pats yra krimtęs žurnalistikos duonos. Jis yra užrašęs daug pokalbių su pagyvenusiais žmonėmis kraštotyros, tarpukario temomis, taip pat parengęs ne vieną interviu su žymiais Lietuvos žmonėmis. Išskirtinis jo darbo metodas - pokalbius dailininkas iliustruodavo savo pieštais portretais.
Kartą, gavęs honorarą iš žurnalo „Jaunosios gretos“, ieškojo savo darbo šiame leidinyje ir rado. Tik ne savo, o bendravardžio darbą. „Kartą, gavęs honorarą, nusipirkau numerį, ieškodamas savo darbo. Kelis kartus praverčiau ir nieko neradau. Paskutinį kartą jau labai atidžiai peržiūrėdamas puslapius, priešpaskutiniame radau Stasio Povilaičio žodžius dainai. Pasirodo, tas 18 rublių honoraras buvo ne mano. Tai supratęs vėl keliavau į artimiausią S.Povilaičio koncertą ir nunešiau honorarą. Dainininkas nusijuokė ir dar pagyrė, kad leidinys sumokėjo visai padorų honorarą“, - su šypsena pasakoja S.Povilaitis.
Jis neslepia, kad nuolatinis aplinkinių painiojimasis tarp abiejų Stasių Povilaičių subičiuliavo bendravardžius, neretai jie susitikdavo Palangoje ir Vilniuje, pasidalydavo smagiais povilaitiškai kurioziškais nutikimais. Grafikas S.Povilaitis anuomet netgi buvo gavęs progą paimti interviu iš S.Povilaičio mamos Marijos. Iki šiol grafikas sako prisimenantis visuomet gerai nusiteikusį dainininką, negailėjusį savo jėgų ir sveikatos. „Visuomet stebėdavausi, kaip jis ištveria tokį krūvį. Žinote, yra toks nelabai smagus anekdotas apie užrašą ant paminklo kapinėse, kuriame parašyta: „Guliu aš, stovi tu. Galėjo būti atvirkščiai.“ Kai į Amžinybę išėjo Stasys, aš irgi pagalvojau... Galėjo būti ir atvirkščiai“, - svarsto grafikas S.Povilaitis.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą