Interviu "3+1"

Interviu "3+1"

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose trys tapytojai ir skulptorius pristatė meno projektą "3+1". Lino Liandzbergio, Vytauto Vasiliūno, Kazio Venclovo ir Andriaus Miežio darbai labai skirtingi, tačiau jie ne pirmą kartą rengia bendras parodas - kaip sielų mainus.

Akimirksnio šokas

"Temas susirandu atsitiktinai, nuklysdamas į pasąmonės paribius ar labai senų įvykių prisiminimus, ir iškapstau ką iš to savo nuvalkiotų situacijų sąvartyno", - sakė V. Vasiliūnas.

Temą padiktuoti gali net žodžiai iš senos sovietmečio dainos ar kino filmo. Paveikslas "Akis už akį", man pasirodęs vaikiškai genialus, gimė iš Biblijos teksto, o autorius sakė ir norėjęs linksmai, be gilios filosofijos tą sceną perteikti.

Šitaip gimsta juokingas, šiek tiek absurdiškas pasaulėlis. Tarsi absoliuti muzikinė klausa žavi autoriaus spalvų dermė, nors jis sakė negailėjęs ir "šlykščių" spalvų.

"Gal užaugau, kad norisi paprastesnio paveikslo? Ilgą laiką nieko nepaišiau, bet jis nedingsta veltui, jeigu esi menininkas. Galvoje vis tiek kažkas juda. Man visada rūpėjo ne abstraktus paveikslas, o su figūra, personažu, žmogučiais ir jų istorijom. Manau, natiurmortu ir peizažu irgi galima papasakoti įdomių dalykų, bet tuose žmogučiuose daugiau mano savasties.

Aš esu dar ir pedagogas, tai savo mokiniams sakau, kad šiais laikais temų toli ieškoti nereikia: bedu į bet kokį periodinį leidinį, ir beveik iš kiekvienos antraštės gali nupaišyti paveikslą. Jeigu esi labai giliai mąstantis, filosofiškas, tada tokie pavadinimai, kaip "Dukra nukirto tėvui kastuvu koją", netinka...

Nors, pripažinsiu, tikslas yra kažkiek į save patraukti dėmesio. Gyvename tokiais laikais, kai informaciją turime pasiimti akimirksniu, nebemokame ilgai žiūrėti. Nesakau, kad geras menas būtinai rėkia, bet kartais jis siekia padaryti akimirksnio šoką, būti tiesmukiškas. Ateityje norėčiau nutapyti kardiologinių drobių ciklą, kur panaudočiau daugybę frazių apie širdį, tarkim, apie širdies damą arba pedagogo Makarenkos: "Širdį atiduodu vaikams"."

Nesančių valstybių vėliavos

L. Liandzbergio paveiksluose - sodri ironijos ir saviironijos dozė.

"Aš neužduodu sau klausimo, linksmi jie ar ne, tiesiog ta kūryba ilgą laiką buvo iš kančios, bet ja persisotini. Norisi žaismingumo.

Pagrindiniai motyvai - rutuliai, primenantys konfeti, burbuliukus ar kompiuterinį žaidimą, naudojant veiksmažodžius "išsiurbti", "pradingti", nes man svarbu ir idėjinis darbo svarumas.

Padariau "Nesamų valstybių vėliavų" ciklą. Seniai vystau šią temą, nes menininkas susikuria savo pasaulio viziją, istoriją, o vėliava yra jų vizualizacija. Darbas man dabar yra tam tikra meditacija, daugelį valandų ramiai tapau, mąstydamas, nesitaškydamas išorinėmis emocijomis.

PARODOS iniciatorius A. Miežis savo ir kolegų darbuose įžvelgia nemažai sąsajų.


Kitą ciklą pavadinau "Pažadėtoji žemė", bet vaizdiniai susiję su konkrečiomis vietomis, kur esu buvęs: Islandija, kalnais, Kroatija. Tai tarsi kelionų užrašai."

Tautos simbolis - cepelinas

"Aš specialiai nedarau įprastų skulptūrų. Naudoju įvairias technikas, dirbu su įvairiomis mano konceptualųjį pradą atspindinčiomis medžiagomis: akmeniu, medžiu, geležimi. Šiais metais "radau" geležį. Ji labai plastiška, lengvai paklūsta, juk ir sakoma: "Minko kaip karštą geležį". Iš jos gali daryti monumentalius darbus", - kalbėjo skulptorius K. Venclovas.

"Man visada būna keista, kad idėją pagaunu staiga. Kartais nori ką sukurti, piešiu daug eskizų, daug mąstau, ir niekas nepatinka. Ir staiga - nušvitimas. Šis penkiakampės žvaigždės ažūras yra servetėlė, kurią brolio žmona nunėrė vąšeliu, aš ją nufotografavau, ir tiksliai atkartojau geležyje, padidintą apie dešimt kartų. Viena idėja yra rankų darbas, kurį daro liaudies meistras, antra - žvaigždės forma, kokios ir būna servetėlės, o tai, kad ji penkiakampė, suteikia dar kitų prasminių akcentų - tarybinės ideologijos simbolikos. Kai žodis, jėga ir uždanga buvo geležiniai.

Skulptūra, kurią pavadinote citrinos ir kivio hibridu, iš tiesų yra cepelinas. Padariau ją tuo metu, kai buvo ieškoma tautiškumo simbolio Lietuvos vardo reklamai užsienyje. Buvo ieškoma šūkio: "Lietuva - drąsi šalis", "Lietuva - Baltijos širdis." Bet pirmiausia, ką mes darome, kai atvyksta svečiai, vedame valgyti cepelinų, ir tai yra savotiška šalies identifikacija. Todėl jis tvirtas kaip geležis, nepajudinamas kaip garbės žodis ir tautinis mentalitetas.

Lakūnų Dariaus ir Girėno vaizdavimas - dar vienas ideologinis iššūkis, dešimties litų banknotui parinkau reklaminio skydo formą. Padangas, skalbimo miltelius reklamuojančius stendus matome visur, mano mintis - iš karto reklamuokime pinigą. Antroji, kad tame pinige pavaizduoti nacionaliniai herojai, kuriais didžiuojamės iki šiol, tuo būdu heroizmas suplakamas su komercija, ideologija, tautiškumu. Skulptūra kalba savo simboliais daugiau negu formomis."

L. Liandzbergis darbuose nevengia žaismingumo.


Paveikslas yra rebusas

"Mūsų darbuose yra bendrų stilistinių sąsajų, nors viskas skirtingai išgvildenta", - sakė parodos "3+1" iniciatorius, vienintelis kretingiškis tarp trijų vilniečių - Andrius Miežis.

"Gerai, jeigu mano darbai tinka vaikų kambariui. Panašia stilistika dirba japonai ir amerikiečiai. Manau, mano darbuose įžvelgiama sąsajų su elektronine muzika. Yra tam tikros sintetikos su naiviu motyvu. Aš visą laiką galvoju, kas inspiruoja mano kūrybą: visada ieškau, kas esu ir kaip galvoju. Sumanau padaryti rimtą darbą ir susigėstu: kam čia išsidirbinėti? Ir darau kaip galvoju, ką jaučiu. Juk didžiausios kvailystės pasakomos rimtu veidu, ir žaismingai gali kalbėti apie svarbiausius dalykus.

Anksčiau naudojau daugiau dekoro detalių, bet nori nenori, keitiesi. Man darbas nėra malonumas, nes reikia labai susikaupti fiziškai ir psichologiškai, malonus yra rezultatas, tad ir ieškau kompozicijos, tam tikrų personažų, kaip spalvos žais. Man paveikslas yra rebusas. Eini va bank ir bandai save nugalėti arba kartais - pralošti. Tarp kitko, mene yra labai daug matematikos, o joje turi išsispręsti lygtis. Turiu vidinį cenzorių; būna, dirbu tris savaites ir paveikslą uždažau. Jeigu abejoji dėl jo vertės, geriau tokio nerodyti.

Šie darbai panašūs į altorėlius, kuriuos meksikiečiai stato Elviui Presliui, mergelei Marijai ar vudu dvasioms, - banalius, bet jaudinamai naivius. Eklektika, kičiukas įgyja tam tikras sakralumo ir mitologines dimensijas.

Sudedu tai, kas manyje yra; visada yra tragikomizmo, grotesko. Nereikia dėtis rimtesniu, nei esi. Tai ir yra nuoširdumas. Niekam nepataikauju. Kritikai labai nepjauna, bet pirkėjai tokių parodinių darbų neperka, nors turėtų", - šypsosi. Dailininkas sakė, kad krizių ir tuštumos dirbant nepasitaiko, bet nemanąs, kad maratonininkui malonu baigti maratoną, maloni tik proceso pabaiga, jei užima I vietą.

V. Vasiliūnui rūpi kurti darbus su istorijomis ir personažais.

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder