"Didžiausios kvailystes gyvenime padaromos rimtu veidu, mano ponai", - sakė baronas Miunhauzenas. Bet lietuviai jo nesuprato. Išskyrus balandžio 1-ąją, panašu, kad mus Dievas sukūrė tarsi indus actui laikyti.
Meluok susiriesdamas
Kuo nepatikėtumėte Melagių dieną? - klausiu rašytojo Juozo Šikšnelio, kuris šįsyk atrodo mąslus kaip rūpintojėlis.
Meluoja visi išsijuosę. Valdžia. Baugu išsižioti, bet ir kunigai, žadėdami amžinąjį gyvenimą. Menininkai, savo kūriniais. Vargšui žmogeliui, maustomam nuo ryto iki vakaro, nuo gimimo iki mirties, meluoti beprasmiška - arba nepatikės, arba net nemirktels. Jam dzin Melagių diena. Teoriškai. O praktiškai? Pabandyk žiniasklaidoje paskelbti, kad, tarkim, BIG-e ar "Maximoje" balandžio 1 d. 16 val. 30 min. dalins prekes, kurių galiojimo terminas pasibaigė. Sulėks, suvažiuos ne tik "bomžai", bet ir ponaičiai prabangiomis mašiniukėmis...
O kokiu melu patikėtumėte?
Ką norėčiau, kad sumeluotų? Tik nežadėkit prekių "na chaliavu", Aukso puodo su milijonu, naujo mobiliojo telefono, Nobelio premijos, nacionalinės, sklypo pajūryje, "Vakaro žinių" mergaičių draugijos ir meilės. Amžino ir be rūpesčių gyvenimo - čia ar ten, vis vien.
Norėčiau, kad balandžio 1-ąją man praneštų: žiūrėk, ant palangės nutūpė paukštė. Neatspėjot, ne pasakų paukštę norėčiau išvysti, o paprasčiausią lietuvišką pelėdą. Ne prijaukintą ar iš zoologijos parduotuvės priglušintą, bet laisva valia atskridusią iš miško ir atsitūpusią ant mano palangės. Norėčiau tokio melo Melagių dieną.
Kodėl pelėda?
Pelėdą išsirinkau ne todėl, kad ji kažkieno klaidingu įsitikinimu vaizduojama išminties simboliu. Ji man tiesiog simpatiška - be simbolizmo ir kitokių paslėptų reikšmių. Patikėčiau tokiu melu ir nesigailėčiau būti apgautas. Nes, jei taip iki galo sąžiningai: ar mes dar gebame skirti, kas yra liūdesys, o kas vadinama džiaugsmu? O pelėdos akys gilios ir tikriausiai slepia atsakymus.
"Pirmiausia juokis iš savęs"
Asta, iš prigimties esi kvatoklė. Ar niekad nesijautei balta varna? Nepasiilgsti dramatinių vaidmenų? - klausiu klaipėdietę Astą Baukutę, kurios humoristiniai personažai puikiai pažįstami iš LNK laidos "Dviračio šou".
Balta varna jaučiausi paauglystėje, o dabar - ne. Atsirado išminties, kiti prioritetai... Protingas supras, o kvailys visą laiką šaipysis, ar tu akis žemėn įbedusi vaikščiosi, ar ryškiai plaukus nusidažysi... O dėl dramatiškų vaidmenų tai visapusiškai save realizuoju vaidindama Jaunimo teatre.
Sunkus darbas - juokinti...
Lietuvį prajuokint nelengva, reikia nertis iš kailio. Juokinu pasitelkusi išmintį, išsilavinimą... Čia mano, kaip aktorės, diplomatija ir psichologinis darbas.
tj>Iš ko sulipdai savo personažus?
Man svarbu būti nuoširdžiai ir sąžiningai, kad suprastų kaimo žmogus. Personažą nulipdau bent iš trejeto ypatų, tą darydavo ir senieji komikai - kad apčiuoptų žmogaus ydas, atspėtų profesiją, geografinį regioną, proto būseną...
Nešvankybės humore - būtinos?
Visi mes esam truputį nešvankūs, tik apsimetame padorūs vieni prieš kitus, o kai giminių baliuose prigeriame, ne tiek nešvankių anekdotų priskaldome. O tas, kuris mane apšaukia nešvankia humoriste, kaltina sodoma gomora, tai pats nori pridengti savo nešvankybę. Seksas yra mūsų gyvenimo dalis, ne iš ausies gimstame. Paprastai pasirodymo pradžioje tikriniesi: ar žmonės labai skausmingai reaguoja, ar apskritai humoro jausmo neturi... Jeigu tai protingi, pasaulio matę, įvairių patirčių bei gilų humoro jausmą turintys žmonės, tai įtrauki į šventę, - net prakaituoja. Juoktis galima absoliučiai iš visko, bet pirmiausia visus raginu ir pati taip darau - juoktis iš savęs! Tik taip tapsime demokratiškesni, tolerantiškesni, mažiau siutins svetimos ydos ir pasaulis bus gražesnis.
Papasakok anekdotą apie Baukutę.
Jų tiek daug, kad net neprisimenu... Na, bičiulis aktorius, mane sutikęs, sako: "O, kaip seniai tave mačiau! Televizorius buvo sugedęs".
"Humoras - intelekto požymis"
Ar humoro jausmas įgimtas kaip muzikinė klausa, ar jį galima išugdyti? - klausiu psichoterapeuto Sauliaus Liutkaus.
Sugebėjimas suprasti humorą nevienodas kaip nosies forma. Tą lemia daug priežasčių, ir viena jų - nesaugumas. Jeigu žmogus yra perdėm įtarus, juokas jam gali sukelti nepasitenkinimą. Šiaip humoras laikomas viena ryškiausių žmogaus intelekto savybių; laisva ir dinamiška asmenybė giliau pajaučia humorą. Juoku įmanu neutralizuoti daugybę neigiamų, jausmų, viduje verdantį pragarėlį.
Kai kuriems žmonėms juokinga, kai kas nors gauna per galvą, pavyzdžiui, laidoje "Lalaila", o kitam, žiūrėk, graudu...
"Lalailą" nereikalauja mąstyti. Lygindamas save su vedėjais, žiūrovas gali pasijausti labai protingas. Kitaip su "Dviračio žiniom": kad suvoktum potekstę ir reaguotum, turi žinoti pasaulio ir savo kiemo politines aktualijas. Kitas humoro pavyzdys būtų pono Byno fenomenas, nes jis yra gyvas žmogus, ir parodo daug tikrų dalykų - sušaržuotų ir ironiškų, bet pakankamai adekvačių ir randančių atgarsį milijonuose žmonių. Dar aukštesnė pakopa būtų Mikės Pūkuotuko pasaulis, iš pirmo žvilgsnio skirtas vaikams, bet ten pateikiami mintys ir įvykiai turi platų kontekstą, todėl Mikė išlieka populiarus visame pasaulyje. Ir turbūt pats giliausias humoras, parodantis, kaip galima išgyventi ekstremaliausiose gyvenimo sąlygose tai būtų Balio Sruogos "Dievų miško" humoras. Ir tai - aukščiausios prabos auksas, kuris ir padėjo išgyventi profesoriui, nes jis sugebėjo detoksikuoti tą šiurpią konclagerio atmosferą ir pamatyti tragikomiškumą. Tai rodo žmogaus kaip dvasios milžino jėgą.
Humoras gali būti geranoriškas, šviesus ir - piktas, destruktyvus, galintis sulaužyti žmogų. Kad humoras nebūtų žudantis, turėtume išsiugdyti sugebėjimą patys į save žiūrėti su autoironija. Jeigu pavyksta, manau, tai yra viena didžiausių sėkmių mūsų gyvenime.
Ivona ŽIEMYTĖ
Rašyti komentarą