Vienas po kito legendinio Jaunimo teatro dešimtuko aktoriai sutinka savo šešiasdešimtmečius. Šiandien Violetos Podolskaitės eilė. Tiesa, pastaraisiais metais aktorė, teatre ir kine sukūrusi apie 70 vaidmenų, daugiau matoma viešajame gyvenime ir politikos scenoje. Ji - Vilniaus savivaldybės tarybos narė, tarptautinės teatrų vaikams ir jaunimui asociacijos „Asitežas“ prezidentė Lietuvoje, ir šituos savo nekomercinius vaidmenis atliekanti negailėdama nei talento, nei energijos. Ko gero, ji buvo vienintelis kultūros žmogus, kuris VEKS, arba pinigų taškymo, metais sukėlė tikrą sąmyšį, grąžinusi sutaupytus pinigus į valstybės iždą; kartais ji lieka vieniša ir su kitiems neparankia savo tiesa miesto taryboje.
- Spindėjot gyvenimo džiaugsmu per savo penkiasdešimtmetį, kuris buvo minimas Jaunimo teatre. Tarp Dalios Tamulevičiūtės dešimtuko, kurio ar tik ne siela buvote, tarp artimųjų, kurie buvo greta: mama, vyras - kino ir televizijos operatorius Zigmas Gružinskas, dukra ir sūnūs. Atrodė, mylėjot ne tik juos, bet ir visus žmones. Gal šešių dešimtmečių jubiliejus jau padvelkė liūdesiu?
- Mums liūdna, kai galvojame, kad kažkas atsitiks ar kažkas baigsis, bet kol tai įvyks, mums duota tiek ir tiek akimirkų, kurias turime išnaudoti, išgyventi neužsiciklinę ties pabaiga. Liūdesio man šita diena nekelia, nes nuo jaunystės, nuo teatro gastrolių laikų yra tapusi vardinėmis - Vilkinės kartais buvo švenčiamos ir be manęs. Žinoma, į tą šventę turi išeiti visi geros nuotaikos, sveiki, visi turi norėti švęsti, bet šiandien ne pats linksmiausias laikas mano gyvenime - ką tik palaidojom anytą, mano mama, kuriai 93-eji, dar norėtų, bet jau nelabai gali kur dalyvauti, serga Zigmas, tad dabar negali organizuotis į vieną vietą su kuo norėtum, su kuo galėtum, bet manau, kol dar paeinam, kol dar galim, reikia tai paminėti. Gal tai bus dekada, festivalis... Kad visi pasidžiaugtume, kad dar susitinkame, kad dar esame kartu, - šitie metai išmokė skonėtis kiekviena minute... Aišku, visas emocijas tenka išgyventi, bet kai kitąsyk per daug sureikšmintai išgyveni tą džiaugsmą arba liūdesį, netyčia gali ir neatlaikyti. Kada priimi juos natūraliai, gali rast plyšelį dar ir mažam džiaugsmui...
- Kada nors išgyvenote itin laimingą tarpsnį gyvenime?
- Kas žino, gal jis dar bus... Gyvenime nieko nebūna skyrium, bet prisimenu, kartą patyriau neapsakomą lengvumą... danguje. Po didžiulio streso, kurį kaskart jaučiu, kai nukeliauju į nežinomus kraštus ir atsiduriu tarp nepažįstamų žmonių, šnekančių man svetima kalba, ir visąlaik viena, - toks mano likimas. Skrendant iš Seulo, Dievulis man dovanojo dešimt laimės valandų. Žinojau, kad Olandijoj teks nežinia, kaip ir kur rasti nakvynę ir tik ryte skristi namo, bet man prieš nosį buvo kompiuteris, kuriame mačiau skrydžio trajektoriją, o pro langą - Gobio dykumą, ir, o stebuklas, iš debesų išslystančią Didžiąją kinų sieną... Toks grožis: mačiau Sibiro upes, Uralą, Baltiją, net Gotlando salą, kurioje esu buvus... Pasigedau tik Zigmo: jis, geografas, būtų geriau viską man paaiškinęs... Pirmąkart gyvenime pagalvojau: na, Vile, gavai atostogas už visas nuoskaudas, vargus, - džiaukis... Šalia sėdėjo malonus žmogus, airių pastorius, skrido jis į Airiją su šeima atšvęsti gimtadienio; susidraugavom, pasikeitėm rožiniais su juo... Likimas ne tik įvelia tave į visokius reikalus, bet ir dovanoja tau retas akimirkas ir jei tu jas praleidi nemačiom, tai taip ir gyveni tik bėgdamas, tik kažko lūkuriuodamas...
- Ne pirmi metai esate „įsivėlusi“ į politiką. Turbūt ji tik tolina nuo teatro?
- Tebedirbu Jaunimo teatre, esu koordinatorė darbui su jaunimu. Nors liko tik pora spektaklių, kuriuose vaidinu, labai džiaugiuosi jais, tuo trenažu, kaip ir galimybe po ilgos pertraukos nusifilmuoti seriale, - vaidinau epizodą su malonumu. Pagalvojau, jei man kas pasiūlytų patrauklų vaidmenį kine, dar galėčiau nert į tą bedugnę. Esu dėkinga likimui, kad į tokias gelmes turėjau laimės panirti teatre, kur tikrai man užteko deguonies, kad teko dirbti ir su režisieriumi Eimuntu Nekrošiumi... Na, o kinas, adrenalinu alsuojąs mirksnio menas, mane traukė visada, bet šioje srityje nesusiklostė likimas: nesutikau režisieriaus, jis manęs nerado... Prasilenkė mūsų keliai, bet kinas tebejaudina ligšiol nelyginant pirmoji meilė...
- Įdomu palyginti: spektaklis yra komandinis žaidimas, paklūstantis režisieriaus valiai. Politika irgi yra žaidimas, kur taisykles diktuoja didelės figūros...
- Užtat man buvo sunku ir teatre. Aktoriaus profesija savo prigimtimi reikalauja besąlygiško paklusimo ir aš su pavydu žiūrėjau į tuos aktorius, kurie galėjo ir gali suvaidint bet kokią siūlomą nesąmonę. Kad pati vaidinčiau, turėdavau ją įsisąmoninti, - tai, žinoma, netikusi savybė, tai yra blogai. Kita kalba, kai repetuodavom su E.Nekrošiumi. Jis tik pažiūrėdavo: čia turi taip ir taip daryti, o čia - tavo autonomija, čia tu esi laisva, daryk, kaip tau atrodo, ir aš darydavau. Tiek scenoje, tiek gyvenime man reikia žinoti kodėl, man reikia tikėti, kad tai, ką aš darau, yra prasminga. Nenuostabu, kad aš visąlaik opozicijoje, visąlaik konflikte. Žinoma, yra kolektyvas, kurio tvarkos turi laikytis, ir būtų kvaila priešintis kiekvienam jo valios pasireiškimui, - aš gerbiu žmones, vertinu autoritetingą nuomonę, - bet įbrukti man nepriimtinų nuostatų negali niekas. Jei jos priešingos manosioms ir, mano nuomone, yra neteisingos. Ten, kur turiu autonomiją, ją ir saugau. Prisimenu, kai filmavausi pas režisierių A.Puipą („Elektroninė senelė“ - red. past.), jis net sudejuodavo mane pamatęs: atvažiavo ta, kuri vėl klausinės, kodėl ji toje scenoje turi taip elgtis, o ne kitaip... Jei patikiu išsyk, viskas gerai, o jei nepatikiu...
- Kaip ir tuo nelemtu Gugenheimu?..
- Tegu stato už privačias lėšas tą Gugenheimą kur Elektrėnų pievose, o jam numatyta vieta jau užimta: pažiūrėkit, kai geras oras, prie Baltojo tilto paukščiui nebėr vietos kur nutūpti. Kam monstrą statyti ten, kur patiems miestiečiams reik erdvės, ką jau kalbėti apie tai, kad miestas turi nulį pinigų. Kartą pajuokavau: pusė Gugenheimo tegu bus didžiulis baseinas, o kitą pusę atiduokim naktiniam Vilniui, tedūzgia, tešvenčia, kad likusi jo dalis ramiai miegoti sau galėtų...
- Galima nujausti, kodėl partijos kolegos per rinkimus jus nukelia apygardon, kurioje lietuviui nėra šansų laimėti, tik įdomu, kaip doram žmogui šitokiam ir išlikti politikos brūzgynuose, kur laimi ir karjerą daro, deja, kaip dažnai matome, ne dorieji, o apsukrieji pinigų taškytojai?
- Kai šitiek metų išdirbi teatre, ir tie nervai „įdomesni“ tampa. Juo labiau kad aš užgrūdinta, kartais juokauju, Žiegždriuose užaugau, turiu tam virusui imunitetą. Man net patinka, kai pavyksta šį tą nuveikti ir neįmanomoj situacijoj. Įprasta, kad pozicija veikia, o opozicija kritikuoja, bet aš taip negaliu. Man reikia veiklos. Žmonės kartais kreipiasi į mane kaip į paskutinę instanciją, sakydami, ir to prašėm, ir to prašėm, ir viskas veltui, ir aš dėkoju Dievui, kad man kažkokiu būdu pasiseka jiems padėti. Manau, kad nustebinu tuos valdininkus, į kuriuos kreipiuosi pirmą, antrą, trečią kartą. Iš pradžių jie mandagiai žada ir nieko nedaro, neįtardami, kad aš ateisiu ir devintą, ir dešimtą kartą. Ko imiesi, turi padaryt iki galo, man rūpi rezultatas. Tiems darbams, kuriuos sumanau nuveikti, man nekliudo nei politinės srovės, nei valdžių pasikeitimai. Aš pasijuntu tikra moteris, kuri ir karo metu, ir baisiomis sąlygomis gimdo vaikus. Vyrai sau kariauja, o aš dirbu, tarkim, ties vaiko gerovės strategija. Džiaugiuosi, kad galų gale ji parengta ir priimta ir kad dėl jos tikslų susijungė savivaldybės skyriai - socialinių reikalų, vaiko teisės, švietimo, sveikatos, saugaus miesto ir kt. Manau, kad taip turėtų būti ir valstybėje.
- O kas jus nuvilia santykiuose su žmonėmis?
- Kai atsakas į tavo nuoširdumą būna peilis į nugarą. Išdavystę skaudžiai išgyvenu, bet visada lyg imdamasi vaidmens ieškau personažą teisinančių aplinkybių. Nemėgstu nešiotis „brudo“ apie žmogų ir jeigu susidurs kada keliai, išdėsiu jam viską į akis, ką apie jį galvoju. Paskui aš jį paleidžiu ir jis tarytum atkrenta nuo manęs kaip perdžiūvusi žievė. Ir vėl einu supama žmonių, kurie padeda eit į priekį.
- Dešimtukas yra tarp jų?
- Žinoma, nors mes jau nebe tokie, kokie buvome kadaise. Jie keičiasi, ir aš pati keičiuosi, bet kiekvienam laikui savas vaisius: buvo aukso amžius Jaunimo teatre, ne tragedija, kad dabar teatras jau kitoks, - gyvenimas banguoja kaip vandenynas. Žinau kiekvieno iš dešimtuko charakterį, su kiekvienu sieja praeitis ir gražūs prisiminimai. Mes galim nebendrauti, galim nekalbėti mėnesiais, bet žinome, kas kur yra ir ką jis veikia. Kai mane ištiko didelė bėda, pajutau poreikį kiekvienam paskambinti ir pasakyti apie ją, net Nekrošių pagavau Italijoje, net jam apskambinau. Nes jis - irgi kurso draugas. Jie visi kaip buvo taip ir tebėra mano šeimos, arba gaujos, nariai.
Keliais žodžiais
1953 birželio 4 dieną Kaune gimusi V. Podolskaitė 1971-1975 metais studijavo Lietuvos valstybinės konservatorijos aktorinio meistriškumo katedroje.
Nuo 1975 metų dirba Jaunimo teatre, yra sukūrusi per 70 vaidmenų teatre, kine ir televizijoje. Tarp jų D. Tamulevičiūtės spektaklyje „Škac, mirtie, visados škac“, Gyčio Padegimo „Trys mylimos“, E. Nekrošiaus „Katė už durų“, „Meilė ir mirtis Veronoje“, „Ilga kaip šimtmečiai diena“, „Dėdė Vania“, Kosto Smorigino „Normanų pergalės“, Algirdo Latėno „Kelionė į Meką“ ir kt.
V. Podolskaitė vaidino kino filmuose Gyčio Lukšo filme „Virto ąžuolai“, Algimanto Puipos „Elektroninė senelė“, „Amžinoji šviesa“, „Vilko dantų karoliai“.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą