Paroda skiriama skulptoriaus E. Daugulio (1951-2012) kūrybai atminti. Žinomas monumentų, skulptūrų autorius yra sukūręs ir daug proginių medalių. Kūrė iš marmuro, medžio, vario, bronzos. Jo diplominis darbas - bronzinė skulptūra „Žinia“ - tapo Kauno Laisvės alėjos simboliu. Paskutinis jo kūrinys - skulptūra „Skrendantis angelas“ - papuošė Jurbarko miestą. Pasak meno tyrėjų, skulptorius sėkmingai derino realistinę tradiciją, stilizaciją ir abstrakciją.
Pasakoja skulptoriaus dukra architektė Laura PAVASARIENĖ:
„Ši paroda yra tiesiog tėvuko plano įgyvendinimas, kuris užtruko ir dėl jo sveikatos, ir dėl visų darbelių surinkimo. Liga buvo greitesnė už mus. Tėvukas buvo tikras menininkas, visiškai nepraktiškas, nemokėjęs tvarkytis su pinigais, - svarbiausia jam buvo kūryba ir jau kai pagaudavo mintis ką nors daryti, lipdyti, viską pamiršdavo. Liejikai stebėjosi, kad jis, ką sugalvojęs, sukurdavo gana greitai. Tai, ką kiti padarydavo per metus, jis užsidegęs padarydavo kone akimoju. Būdavo, atlekia užsidegęs: yra konkursas, padėk man apipavidalinti. Aš, kaip architektė, jam padėdavau parengti ir aiškinamuosius raštus, ir trimačius vaizdus, nes jis nesinaudojo nei internetu, nei kompiuteriu, - šitie dalykai jam atrodė kone mistiniai. Paskutinius penkerius metus jis net tardavosi su manimi ir nepykdavo, kai įkišdavau savo trigrašį; būdavo, jis kalba savo, aš savo ir galų gale abu prieinam prie bendrų išvadų, vienos idėjos... Jo kūryboje moterys sudeivintos, išaukštintos, aukštu liemeniu, ilgais kaklais, bet jis kurdavo ir ekspresyvius skaudžius, emocingus darbus. Vienas tokių, beje, iš paskutinių jo kūrinių „Šaulys“, atrodo, iš širdies gelmių besišaukiantis kažko...“
Pasakoja skulptoriaus brolis architektas Artūras DAUGULIS:
„Paskutinę savo skulptūrą Jurbarkui jis darė jau sirgdamas, nedalyvavo jos pastatyme nei atidaryme; netrukus mirė. Brolis buvo labai produktyvus, labai greit dirbdavo, atrodė, kad jo rankose darbas tiesiog virė. Jis buvo atlapaširdis, labai pasitikėjo draugais, o draugai vieni būna geri, kiti ne tokie geri, - kai kas pasinaudojo jo patiklumu, kai kurie jo darbai taip ir liko neapmokėti. Jis daug kur dalyvavęs parodose, ir Švedijoj, ir Kinijoj, kur simpoziume pirmas vietas gavo du kartus, - sunku visus galus ir suvesti. Kai Erikas su tėvais pervažiavo į Vilnių (aš dar likau Šiauliuose baigt vidurinę) besimokydamas lankė piešimo būrelį ir vienas jo darbelis buvo išspausdintas knygutėje „Vaikų piešiniai“. Paskui jis įstojo į M.K.Čiurlionio meno mokyklą, Dailės institutą... Paskyrimas jam buvo tarybiniais laikais į Kauną, ten jis ir liko gyventi. Man labai graži yra Laisvės alėjoje stovinti jo skulptūra „Žinia“, labai gražus yra paminklas Šilutėje, Veliuonoj...“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą