Tarptautinėje šiuolaikinio meno bienalėje savo kūrybą pristatys jaunoji menininkų karta iš dešimties Europos Sąjungos šalių. Kasmetinės vieno iš pietinių Paryžiaus priemiesčių - Monružo (pranc. Montrouge) - inicijuotos jaunųjų kūrėjų parodos "Salon de Mountrouge" išaugo į jungtinę Europos šalių šiuolaikinio meno bienalę. Joje šiuo metu dalyvauja Austrija, Ispanija, Italija, Lietuva, Nyderlandai, Portugalija, Prancūzija, Slovakija, Vengrija, Vokietija. Kiekviena šalis šiais metais deleguos po šešis jaunus menininkus, kurių darbai kartu bus eksponuojami visų šalių ekspozicinėse erdvėse. Pirmasis JCE 2013-2015 m. bienalės pristatymas numatomas Monruže, Prancūzijoje, 2013 m. spalio mėnesį.
Parodos kuratorė, menotyrininkė Neringa Bumblienė sakė, jog 2006 metais Klaipėdos miestas tapo šio projekto partneriu. KKKC parodinėse erdvėse kovo mėnesį eksponuojamoje parodoje pristatomi 21 autoriaus kūriniai, kuriuos specialiai šiam konkursui surinkta žiuri atrinko iš jaunų Lietuvos autorių atsiųstų 76 paraiškų.
"Paroda išsiskyrė savo kokybe, darbai buvo labiau konceptualūs, su aiškiai išgryninta idėja. Praėjusiais kartais ne konceptuali forma ėmė viršų. Tikrai buvo daug darbų, kuriuose viskas profesionaliai artikuliuota, ir ypač gera darbų, atrinktų į sekančią bienalę, simetrija, vizuali kalba. Buvo vienas Andriaus Svilio kūrinys - su idėja, o kūrinio dalis buvo dar ir tekstas. Šiais metais autoriai dirbo įvairesnėm kryptim, apgalvodami. Buvo kūrinių, kurie aptarė visuomenės socialinę-ekonominę situaciją, medijas, pažvelgta į žiūrovo ir erdvės santykį. Darbai įdomesni, gyvesni", - sakė N. Bumblienė.
Fantasmagoriška kasdienybė
Taip norėtųsi pavadinti parodoje matytus performansus. Apie ką kalba jaunieji, maištingieji ir beatrodairiški menininkai?
Vaida Tamoševičiūtė sukūrė instaliaciją, sudarytą iš performanso: "Kasdienybės ritualai: iš(si)plauti dokumentacijos ir daiktų". Autorė prabyla skaudžia gaida apie smurtą prieš moteris, nes ji mano, kad šios problemos viešumas - vis dar tik ledkalnio viršūnė. Ji kalba apie moteris, kurios patiria kaltę, atstūmimą ir baimę, skausmą, potrauminį sindromą, kuris verčia jas žaloti savo kūnus.
Jonas Aničas sukūrė instaliaciją iš 8 skirtingų objektų, daugumą surinkęs iš pamiškės ar negyvenamų namų. Keletas šviečiančių objektų - garaže surasti automobilio žibintai, senas kambario šviestuvas, suklijuoti ir įgavę naują švytėjimą, primena neatpažintą skraidantį objektą.
Monika Mickevičiūtė pasirinko žaidimų aikštelės temą. Čia išgyvenami ritualai sukuria judėjimo, išsivadavimo iliuziją. Tai 5 oforto darbų ciklas, kurie atspausti nuo vienos plokštės, ją keičiant, nuodijant, raižant...
Adomas Danusevičius vaizduojamuoju objektu pasirenka kamufliažą - maskuojančią savybę, kuria naudojasi gyvūnai, moterys - kai dažosi. Tačiau autorius pasitelkia kamufliažinio vyriškumo metaforą ir kalba apie skirtingas vyriškumo praktikas posovietinėje erdvėje. Jis sako, kad pasiekti hegemoninio vyriškumo standartus yra sunku, ir kareivis mūsų visuomenėje laikomas beveik šventu žmogumi, saugančiu mus nuo grėsmių, įkūnijančiu bendras vertybes. Tuo tarpu homoseksualūs vyrai maskuodamiesi kenčia, bandydami prisitaikyti prie visuomenės moralinių vertybių.
Visi aptarti autoriai - vilniečiai. Į JCE Jaunųjų Europos kūrėjų 2013-2015 m. bienalę šį kartą buvo atrinkti šie autoriai: Jonas Aničas, Rūta Butkutė, Tadas Šarūnas, Vilma Samulionytė, Raimonda Sereikaitė ir Andrius Svilys.
Praėjusių metų laureatai
KKKC Parodų rūmuose savo darbus pristato ir praėjusių metų laureatai: klaipėdietis Rodionas Petroffas, menininkai iš Italijos Serena Zanardi ir Cesare Bignottis.
Vienintelis JCE Jaunieji Europos kūrėjų 2011/2013 metų bienalėje dalyvavęs klaipėdietis R. Petroffas parodoje eksponuoja savo naują tapybos ciklą "Anima" (2013 m.), kuriame autorius ieško galimo idealaus moters prototipo. Italė menininkė S. Zanardi pristato videodarbą "Buto istorija" (2011 m.), kuriame nagrinėja nepažįstamą erdvę bei per joje paliktus daiktus atsiskleidžiančią daugialypę laiko perspektyvą. Taip pat italas C. Bignottis (gim. 1981) pristato visiškai naują videoprojektą, kuriame tęsia konsumeristinės visuomenės tyrimą.
Ar įmanoma ideali moteris?
Paklaustas, ką jam reiškia patekimas į šią parodą, R. Petroffas sakė, jog tai suteikia galimybę jauniems kūrėjams parodyti savo darbus, po to į juos ir galerijos kitaip žiūri, kviečia eksponuoti darbus kitose šalyse - Prancūzijoje, Italijoje. O tai jaunam menininkui - didelis žingsnis į priekį. R. Petroffas eksponuoja darbą iš ciklo "Anima", kuriame analizuoja psichoanalitiko Gustavo Karlo Jungo mąstymą apie moterį ir moteriškumą vyre, pasitelkęs metaforas, vaizdinius.
Paklausėme dailininko, kodėl jam aktuali lyčių skirtumų ir panašumų tema. Gal dėl to, kad niveliuojasi lyčių identitetas?
"Aš dėl lyčių neišgyvenu, tai - mano asmeninė tema, kuri labai patinka. Inspiracija - ir iš klubų gyvenimo, todėl matyti projekcija ant moters veido, tai - skaitmeninis "bodyartas". Man atrodo, ta ideali moteris, apie kurią bandau kalbėti, įmanoma tik fantazijoje. Visi šiaip ar taip ieško savojo idealo ir kiekvienas vyras turi jį mintyse. Nėra lengva vizualiai parodyti visas interpretacijas šia tema", - sakė autorius.
Pasiteiravus, kodėl ankstesniuose savo darbuose kalbėjo apie vartotojiškos visuomenės fikcijas, sakė, jog menas niekada neišspręs jokių problemų, gal net neturėtų jų kelti. Tačiau savo darbais jis mąsto apie įvairias temas. Tai esąs ieškojimas, bandymas parodyti, kaip tai galėtų atrodyti.
"Menas nebelieka "grynas", pasitelkiamos technologijos. Kaip į tai žiūriu? Man patinka senoji mokykla, tapybos technika ir senųjų technologijų išlaikymas šiuolaikiniame pasaulyje. Tapysiu ir toliau, nes man tai patinka. Idėjų semiuosi gyvendamas, jos savaime atsiranda. Gyvenimas sinusoidinis - kilimai ir kritimai, galbūt tam tikrais momentais suteikia galimybę atrasti savo idėją gyvenant savo gyvenimą. Nors neatmesčiau dalies logikos ir fantazijos."
Rodionas sakė nemanąs, kad kitų autorių darbai daro jam kokią įtaką. Pasižiūrėti įdomu, bet patekus į svetimą kūrybinę įtaką galima prarasti savo idėją. Neseniai jam teko giliau domėtis Rojaus Lichtenšteino kūryba, kuris praktiškai viską plagijavo, ir nesikuklino, tad jis taip daryti nenorėtų. Paklaustas, kaip vertina tai, jog parodose vis daugėja videoinstaliacijų, teigė, jog čia svarbus kontekstas: "Reikia žiūrėti į videokontekstą, ką nori pasakyti autorius, skaityti jo darbo anotaciją. Manau, kad verta pabendrauti su pačiu autoriumi, kad tiksliau papasakotų savo idėją. Aš galvoju, kad tokį meną galima sukurti ir be konkrečios idėjos ar koncepcijos, nes tai yra kontekstualus menas - ne į "viršelį", ne į išorę reikia žiūrėti, o į kūrinio esmę. Dažnai žiūrovai pripranta viską gyvenime daryti greitai, identifikuoti, ir tuomet žvelgiantiems į šiuolaikinį meną tiesiog trūksta jei ne intelekto, tai kantrybės suprasti, apie ką eina kalba, o kartais ir pasiruošimo. Menas tam ir yra sukurtas, kad žmogus pradėtų mąstyti, o pasaulis ir dizainas duoda produktą, kai nereikia mąstyti - tiesiog vartok. Kūrinio nereikia vartoti."
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą