Jonas Kavaliauskas: "Aitvaras - būtybė, keičianti pavidalus"
Jonas Kavaliauskas: "Aitvaras - būtybė, keičianti pavidalus"

"Folkloras man yra gyvenimo būdas, kūryba, darbas, kuriame pasitaiko ir monotonijos, bet dar nesijaučiu išsisėmęs, turiu minčių", - sakė Klaipėdos folkloro teatro "Aitvaras" vadovas Jonas Kavaliauskas.

Aitvaras lietuvių mitologijoje - pagoniškojo panteono dieviška būtybė, atmosferos, vandens, debesų saugotojas, turintis ryšį su žeme ir jos turtais. Žodis "aitvaras" reiškia nepaprastai judrų perėjūną, nenuoramą, padaužą. Vaizduojamas kaip juodvarnis, orinis žaltys, ugninė gyvatė, šakas laužantis viesulas. Dažnai žmogus net nenutuokia turintis aitvarą, bet jo namuose visada yra gėrybių. Jis globoja gerus, kitų skriaudžiamus, negobšius žmones, prineša jiems visokio turto: javų, linų, pinigų, dažniausiai atimtų iš turtingų gobšuolių.

Mums apsilankius daug mitologinių prasmių atverti buvo pasirengę Klaipėdos valstybinės kolegijos studentai, folkloro teatro "Aitvaras" artistai, patikinę, jog repeticijų metu vyksta mistiški dalykai.

"Kiekvienas užsiėmimas vis kitoks, įdomesnis. Atsipalaiduoji nuo kitų darbų, susipažįsti su Klaipėdos krašto dainomis, išmokom daug šokių. Jautiesi atsidūręs kitokioje aplinkoje, persikūniji. Vadovas - persikūnijimų meistras. Dabar statome spektaklį "Metų garsai", susijusį su laikų kaita, ten daug poezijos, bet ne visiškai pagal Kristijoną Donelaitį, mums leidžiama improvizuoti. Kartais draugai iš šalies sako, kad senoviškai atrodome, bet viskas priklauso nuo kolektyvo, kaip pateiksi tą senovę", - sakė Barbora Gedvilaitė, dėl romantiškos sielos ir išorinio panašumo į karalienę draugų vadinama Radvilaite.

Barborai pritarė draugės, suvažiavusios iš kitų Lietuvos regionų, Aukštaitijos, Dzūkijos, Žemaitijos, sakė, kad kartais išsiprašo dėstytojų išleidžiamos iš paskaitų. Malonu, kad gimdytojai džiaugiasi, jog mergaitės lanko ne kokią aerobiką ar pasilinksminimų klubus, bet pasineria į tautosaką, į užsiėmimus, kurie reikalauja drausmės.

"Ir anksčiau dalyvaudavau tautinės muzikos būreliuose. Kolegijoje viena dėstytoja pasakė, kad "Aitvaro" kolektyvas - garsus, daug keliauja, sudomino tai, kad čia yra daug veiklos, tad užsibuvau, ir nesigailiu", - sakė Karolis Rupšas.

Robertas Kniuras iš Telšių prisipažino, kad ir jo tėveliai mėgsta folklorą, per brolio vestuves vietoje populiariosios muzikos grupės buvo liaudiška. Nuo mažų dienų namuose jis girdi tautines dainas, eilėraščius, sakmes, ir sako, jog puiku išlaikyti gyvą tradiciją.

Ir visi studentai džiaugiasi turintys unikalią galimybę vilkėti iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus pasiskolintus tautinius kostiumus, kurie nebėra tik eksponatai, kai kurie jų pasiūti "mandresni", pagal XX a. pradžios pavyzdžius, kai lietuvininkės, sekdamos madomis, dėvėjo vokiškas "kleides".

Be savitos tarmės, tautosakos, papročių, kiekvienas Lietuvos regionas turi dar vieną išskirtinį ir brangintiną dalyką - senųjų krašto gyventojų drabužius. Tai ne sceninis kostiumas, kokiais yra aprengiami folkloro ansamblių dalyviai per respublikines Dainų šventes. Istorinis drabužis yra labai asmeniškas, individualus, įprasminęs šeimoje puoselėtas etines ir estetines vertybes.

Siekdami, kad Klaipėdos krašto istoriniai drabužiai grįžtų į šiandieninį klaipėdiečių gyvenimą, folkloro kolektyvo "Aitvaras" dalyviai pagal senuosius pavyzdžius, saugomus Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus rinkiniuose, pasisiuvo drabužių kopijas ir parengė ne vieną folkloro programą, skirtą puoselėti Klaipėdos krašto istorinei atminčiai.

Atkurti drabužiai pirmą kartą pristatyti 2011 m. lapkričio 30 dieną - jau tradiciniu tapusio Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus renginio - Advento vakaro metu, kur jaukioje žvakių šviesoje klaipėdiečiai kasmet susirenka kartu pagiedoti senąsias evangelikų liuteronų advento-Kalėdų giesmes. Kita klaipėdiečius sužavėjusi folkloro programa - Ievos Simonaitytės romano "Vilius Karalius" inscenizacija, parodyta tarptautinės akcijos "Muziejų naktis" metu.

Metai kaip ratai

Iki kitų mokslo metų folkloro teatras "Aitvaras" ketina švęsti savo jubiliejų, apžavėti bičiulius smagių, bendruomeniškų renginių ciklu. Jau spalio mėnesį surengta kolektyvo veiklos metraščio, fotografijų paroda "Aitvaro turtai". Vyks folkloro vakaronės su Žemaitijos kolektyvais, su Klaipėdos universiteto Menu fakulteto folkloro ansambliu "Auksodis".

"Jau dabar ruošiamės "Metų garsų" premjerai. Visi ieškome siužeto vingrybių, bandome sudėlioti etiudus į vietas. Aš tik jauniesiems pasiūliau idėją, koncepciją pristačiau. Mes iš tiesų nebegirdime metų garsų, juos užgožia šaiži aplinkos kakofonija, buitis, tad pasitelkėme ir prakalbinome netradicinius muzikos instrumentus iš tos pačios buities daiktų: pjūklus, butelius, žąsies plunksnas, šiaudų ir nendrių birbynes, skrabalus", - sakė J. Kavaliauskas.

Vasaros pradžioje "vaidilos" sumanė surengti šventinio šėlo kulminaciją - erdviame kolegijos sode pasistatyti palapines, likti prie laužų paūžti, išsikalbėti per naktį. Neišvengiamai kils naujų sumanymų ateičiai. O gal kada visi buvusieji ir esami artistai susivienys viename spektaklyje.

"Seniai gvildenu šią mintį - pasikviesti buvusius aitvariečius. Sunku būna su išeinančiais skirtis, naujokus išmokyti groti įvairiais instrumentais to, ką "seniai" meistriškai mokėjo. Bet kiekvieni metai - netikėti, ateina ypatingi jauni žmonės, turintys savitų gebėjimų. Ir smagu žinoti, kad buvusieji mūsų dalyviai, baigę mokslus, daug gyvenime pasiekę, nenutraukia tos bambagyslės su muzika, tautine veikla", - sakė J. Kavaliauskas.

Meškininkai

Grupės "Aitvaras" vadovas ir įkūrėjas Jonas Kavaliauskas savo veiklą pradėjo 1994 metais pristatydamas Klaipėdos krašto instrumentinės muzikos, dainų ir šokių programą "Jau aušt aušružė". Kolektyvas aktyviai dalyvauja ne tik kolegijos kultūrinėje veikloje, bet plačiai koncertuoja po visą Lietuvą. "Aitvaro" nariai muzikuoja įvairiais liaudies muzikos instrumentais, dainuoja liaudies dainas, šoka tradicinius šokius, vaidina, dalyvauja įvairiuose projektuose. Po pirmosios kolektyvo spektaklio premjeros (2000 m.) "Aitvaras" pasivadino folkloro teatru.

"Aitvaras" - įvairių respublikinių, tarptautinių festivalių, televizijos laidų dalyvis, nuolatinis Pasaulio lietuvių dainų šventės, Lietuvos studentų folkloro festivalio "O kieno žali sodai" dalyvis. Meninės programos buvo pristatytos Latvijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Prancūzijoje, Italijoje.

BROLIJA. "Aitvaro" folkloro teatro trupė susitinka tam, kad žmonėms atskleistų senovinių Klaipėdos krašto apeigų, dainų grožį.

Vienas iš etninės atminties lobyno išgriebtas renginys - "Meškininkai". Mažojoje Lietuvoje taip vadino linksmuosius vestuvių persirengėlius. Į vestuves jie ateidavo apsirengę išverstais kailiniais. Tariamos meškos šokdavo su lazdomis, linksmindavo vestuvių dalyvius, vaišinosi degtine su medumi vadinama "meškine". Persirengėlių improvizacijos vestuvėse - tai tradicinių liaudies teatro elementų turinčios komiškos scenos, kurių tikslas - ne tik pralinksminti vestuvininkus, gausiai pasivaišinti, bet ir palinkėti jaunavedžiams vedybinės laimės.

Maldos Melpomenei

"Nežinau, kas man nulėmė tokią dalią, bet dirbu ne dėl to, kad ką nors reikia padaryti, parodyti, brandinu idėją, bręstu pats, tenka ir pasikankinti spirginamam kūrybinių kančių. Folkloro teatrą įkūriau, nes labai patiko Povilo Mataičio etnografinis ansamblis, kurio branduolį sudarė Jaunimo teatro aktoriai, dažnai pasirodydavęs Rumšiškių etnografiniame muziejuje - įtaigus, gyvybingas, perteikiantis gryną liaudies kūrybą. Kai 2000 metais Klaipėdos universiteto Menų fakultete baigiau režisūrą, man prioritetas buvo kapela. Bet vėliau tai pasirodė nuobodu - grojimas vardan grojimo, ir kilo mintis įkurti folkloro teatrą. Mano diplominis spektaklis buvo "Kuprotas oželis" pagal Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės pjesę - natūralistinis, buitinis, komiškas, kuriame tipažinių charakterių personažus vaidino studentai ir dėstytojai. Pats kūriau scenografiją. Komedija - ne mano žanras, bet pavyko siužeto nepersūdyti, ir spektaklis Klaipėdos rajono mėgėjų dramos kolektyvų šventėje buvo pripažintas geriausiu", - sakė J. Kavaliauskas.

IŠKYLA. "Aitvaro" folkloro teatras kasmet dalyvauja respublikiniame studentų folkloro festivalyje "O kieno žali sodai".

Pripažinimo ir įvertinimo susilaukė daugybę kartų margai publikai "Aitvaro" rodytas spektaklis "Kario daina", sukurtas remiantis lietuvių tautosaka ir poeto Pauliaus Širvio kūryba. Tą graudų, patriotišką spektaklį vaidino įvairiuose tarptautiniuose festivaliuose, Milane, San Cipriano teatre, rodė tenykštei lietuvių bendruomenei. Ir net romansų vakarą "Pupos" parengė, kuriame romansai buvo interpretuojami šiuolaikiškai ir jaunatviškai. Spektaklis "Sielos paveikslas" buvo gana sakralus, parengtas pagal poeto Vytauto Mačernio eiles.

"Kai vienu metu vadovavau dar ir "Alkos" ansamblio instrumentinei grupei, nutiko geriausia, kas gali būti: su studentais spektaklyje "Lietuvininkų vestuvės" vaidino ir patyrę folkloro skleidėjai. Siužetas buvo atkurtas pagal autentiškus XIX a. istorinius etnografinius šaltinius ir apeigas", - sakė Jonas, pats parašęs scenarijų vaidinimui, kostiumus kurti pasikvietęs dailininkę Eleną Matulionienę.

Stebint spektaklį buvo smagu atpažinti svarbiausius Mažosios Lietuvos vestuvių veikėjus: piršlienę - "kalės liežuvį", piršlį, lietuvininkų vadintą ponu, svočią - žiuponę, iškalba pasižyminčius kvieslius ir kviesles. Linksmieji nuotakos palydovai buvo martvežiai, be kurių botagų pliaukšėjimo ir netikėtai drioksteldavusių šūvių lietuvininkų vestuvės neapsieidavo. Žiūrovai išgirdo krašto jungtuvių dainas, instrumentinę muziką, oracijas, originalius vestuvininkų dialogos bei monologus. Ant nuotakos vainiko buvo uždegtos žvakutės, vyko marčios gaubtuvių ceremonija, marčios garbės šokis, ir net buvo išgertas kaip vynas marčios ašarų gėrimas, suvalgyti jos ruošti pietūs.

"Specialiai patikimam meistrui užsakėme pagaminti tradicinį klaipėdietišką sietyną su 12 žvakučių", - sakė J. Kavaliauskas.

Su Liaudies kultūros centru folkloro teatras "Aitvaras" yra išleidęs diską, kuriame surinktos dainos ne šiaip sau, o keliaujant po nesibaigiančias ekspedicijas po Klaipėdos krašto kaimus ir kalbinant išmintingus, dvasia turtingus senolius, muzikantus. Tai yra išliekamąją vertę turintys žodiniai reliktai. Šiuo metu "Versmės" leidykla ruošia leidinį apie valsčius, kuriame bus ir J. Kavaliausko bei jo studentų surinkta medžiaga.

SKRABALAI. Muzikantas, režisierius Jonas Kavaliauskas - žmogus-orkestras, moka groti visais liaudies instrumentais, o kai kuriuos sumeistrauja pats.

Jeigu tiki, kad tavo likimas neatsitiktinis, jis kaip muzikinė kompozicija turi savo pradžią, apogėjų ir pabaigą, o svarbiausia - pasieki tikslą.

Sidebar placeholder