"Kad tavo dvasinis pasaulis būtų begalinis, duota kultūra..."

"Gali galvot, kad esi tik vabalas po mėlynu dangaus gaubtu, bet virš tavęs - žvaigždės ir galaktikos.

Muzikuodamas susilieji su begalybe, o muzika atveria kosmosą tavyje", - sakė dirigentas, altininkas, muzikologas, kino aktorius profesorius Donatas Katkus.

Festivalio "Klaipėdos muzikos pavasaris" svečią pakalbinome Koncertų salės bufete skaniai valgantį žuvį.

Kas Jus sieja su mūsų miestu, be to, kad diriguojate Klaipėdos kameriniam orkestrui?

Šiame orkestre groja daug buvusių mano studentų, ir aš čia koncertuoju nuo savo karjeros pradžios. Turiu daugybę draugų Muzikiniame ir Dramos teatruose. Ir jūra... Kažkada plaukiojau mažyte jachta "Keturi vėjai".

Jūsų, profesoriau, tiek daug viename asmeny: dirigentas, stygininkas, Šv. Kristoforo kamerinio orkestro įkūrėjas ir vadovas, muzikos festivalių rengėjas. Sau pačiam kas pirmiausia esate?

Apie tai negalvoju. Nuo gyvenimo pradžios esu apsigimęs smalsuolis - ir tuo noriu būt, ir anuo. Amžinatilsis kompozitorius Juzeliūnas sakydavo: "Donatai, susikoncentruok, nesiblaškyk - parašyk disertaciją." Jam tai - aukščiausias lygis. Bet aš įkūriau Vilniaus kvartetą, kuris ir šiandien egzistuoja, esu muzikos atlikėjas.

Filosofas Feuerbachas sakė, kad talentingi žmonės eina kaip žuvys neršti - per slenksčius, įveikia visas kliūtis, ir niekas nesustabdys atlikti jiems gamtos skirtos pareigos.

Taip ir yra. Nežinau, kodėl nerimstu. Man dovanoti prieškario Lietuvos kultūros leidiniai "Naujoji Romuva", "Karys" ir kiti man buvo pasaulis, sovietmečiu pasidaręs visiškai nerealus, bet kartu tikras ir savas, koks norėtum, kad būtų. Mane tai stipriai paveikė, supratau, kad menininkas pirmiausia yra pilietis, savo tautos sūnus. XX a. pradžios Lietuvos inteligentas, užuot užsidaręs savo dvarely ar profesiniame kiaute, dalyvavo visuomenės gyvenime, kūrė Lietuvą.

Bet Jūsų kolegos teigia, kad menininkui kūrybinėms idėjoms realizuoti neužtenka vieno gyvenimo.

Aš labai gerbiu tuos žmones, kurie daug nuveikia, susitelkę vienam tikslui. Štai kompozitorius Vytautas Balakauskas visą gyvenimą kruvinai kuria, dirba kaip katorgininkas. Ir nedaug kas žino, kad po karo jis Prancūzijoje įkūrė Lietuvos ambasadą.

Jeigu vadovausimės XIX šimtmečio menininko mitu, tai jį visą kūryba sudegina. Bet tu gali turėti ir kitą gyvenimą, jausti atsakomybę už kitą žmogų. Neseniai su vieno Vilniaus klubo verslininkais, pardavę aukcione paveikslus, surinkom 117 tūkstančių litų vaikų ligoninei.

Ar muzika gali keisti žmogaus prigimtį? Pasak Platono, valstybės gerovė priklauso nuo to, kokios muzikos klausosi liaudis, ir valstybės nuosmukio metu įsivyrauja dekadentiški sąskambiai.

Kokia meno misija? Tai yra žmogaus individualybės, intelekto, fantazijos ugdymas. Tam, kad tavo dvasinis pasaulis būtų begalinis, duota kultūra, ir tu esi krikščioniškos kultūros dalis. Aš jaučiu atsakomybę nuolat teigti gilesnes vertybes negu kasdienė pramoga, kūniškų poreikių tenkinimas arba savęs dirginimas, tarkim, narkotikais.

Ką dirigentui reiškia orkestras?

Yra toks Felinio filmas "Orkestras", kai šį jis vaizduoja kaip ironišką mūsų visuomenės modelį. Kai žmogus kiaurą dieną atlieka tą patį judesį, susidaro tam tikros elgesio klišės, specifiniai santykiai, ir mes gyvename susvetimėjusiame sustingusių normų, įpročių, standartizuotų santykių pasaulyje. Orkestro muzikantai gali teatre dirbt kaip batsiuviai fabrike, o gali save šviesti, gyvent inteligento gyvenimą.

Atlikdami genialius muzikos kūrinius, kuriuose yra įsigėrę labai daug visokiausių reikšmių, atskleidžiame jas, ir atsiveriame patys. Tai ne tik malonumas - didžiulė dvasios įtampa, protinių galių koncentracija.

Talentingieji nebijo būti kitokie. Jūs, štai turėjote koncertą Trakų smėlio karjere, dirigavote buldozeriams.

Aš nelabai laikausi konvencijų. Čia ne ekscentriškumas, o tam tikras laisvės pojūtis. Kartą į savo draugo ministro kabinetą atėjau basas ir su šortais, nes buvo karšta. Aš mėgstu "nervinti" ir pernelyg puritonišką publiką. Humoras yra nuostabus dalykas, bet kokiam reiškiniui suteikiantis netikėtą prasmę. Ištaręs taiklią mintį, gali pasakyti daugiau, nei moksliniu darbu.

Spėju, Muzikos akademijoje esate mėgstamas pedagogas.

Aš atrodau labai nervingas ir piktas, bet iš tikro visą laiką juokauju. Studentės manęs klaikiai bijo, ir tik po kelerių metų perkanda. Klaidžioja toks anekdotas. Katkus koridoriuje užsipuola studenčiokę: "Vaikštinėjate! Jeigu nelankysite mano paskaitų, aš jus sunaikinsiu!" O pasirodo, ji jau prieš trejus metus baigusi akademiją...

Esu spontaniškas žmogus. Vedu aibę vakarų, renginių, bet jiems gyvenime nesu ruošęsis. Kartą Menininkų rūmų direktoriui pažadėjau surengt humoro vakarą ekspromtu su saksofonininku Vyšniausku. Salė prisirinko sausakimša, o mane apėmė neviltis ir siaubas. Bet uždainavau, Vyšniai pritariant, ir išėjo visai neblogas muzikinis cirkas. O kartais tokios idėjos, staiga šovusios į galvą, būna ir mano nesėkmių priežastis.

Kai kurie menininkai laisvumą supranta kaip palaidumą.

Būta bohemiško siautulio. Gyvenimas sudėtingas, po dienos stresų įsipilu taurę brendžio, lašinių papjaustau. Žiūrėk, jau pirma nakties, o man dar reikia kalbų pasimokyt, vienu metu skaitau dešimt knygų, iš jų trys - lietuvių filosofų. Aš net ketinau tapti filosofu.

O Vaišytė vis įkalbinėjo studijuoti teatrinį meną, kiti režisieriai kviesdavo epizodiniams vaidmenims kine, ir suvaidinau "Seklio Kalio nuotykiuose", "Kelionėje į rojų", "Gaisrininkų baladėje". Man tai buvo avantiūra.

Esat sakęs, kad greit įsimylit, jus žavi visos moterys. Bet meilė žmonai trunka ne trejus, o trisdešimt metų.

Yra daug meilės periodų, nuo laukinio sekso iki patvaraus jausmo. Žinot, mano žmona turi veido tiką, bet ji man tai pasakė po šešerių vedybinio gyvenimo metų, aš pats to nepastebėjau. Tave gali erzint per ilgus metus išryškėjusios artimo žmogaus savybės ar įpročiai, bet iš principo tu gali priprast prie bet ko, jeigu jį gerbi. O aš turiu dėl ko savo žmoną gerbti: ji pagimdė du sūnus, parašė knygų, yra vertinama kaip mokslininkė, anglų filologijos žinovė. Tai jai sunku su manimi.

Ar buvote geras tėvas, dainuodavot sūnums lopšinę?

Ne, aš dariau karjerą. O kad vaikai išaugo geri, ne mūsų nuopelnas. Pas mus ateidavo dailininkas Petras Repšys, poetai V. Bložė, M. Martinaitis, kompozitorius B. Kutavičius. Jaunylis, dar visai pipiras, susidomėjo istorija, ir užsiropštęs ant profesoriaus Bumblausko kelių, paklausdavo tokių dalykų apie priešistorines baltų gentis, kad anam akys išsprogdavo.

Aš intuityviai pasirinkau klaikiai talentingus draugus, ir jie mano vaikams palaikė aristokratišką draugiją. Bet aš kaip magnetas traukiu ir visokius nevykėlius, bepročius. Jau nežinau, kiek metų viena keistuolė lanko mano koncertus, ir net jai duodu pinigų.

Kokia idėja dabar kibirkščiuojat?

Pirmiausia noriu išleisti savo straipsnių rinkinį, nes 30 metų buvau vienas pagrindinių muzikos kritikų, ir tai jau būtų mūsų muzikavimo istorija. Norėčiau pastatyt Rosinio operą "Kelionė į Reimsą", miuziklą "Da Vinčio kodas" (bet ne pagal tą bestselerį). Sugrot visas Haidno simfonijas ir parengt gerą roko programą. Po pusryčių štai baigsiu rašyt kompoziciją "Peizažas dvidešimt vienam motociklui", ir festivaliuose, vyksiančiuose Olandijoje ir Belgijoje, diriguosiu riaumojantiems baikerių geležiniams monstrams.

Ivona ŽIEMYTĖ