"Reikia turėt skulptoriaus geną, pašaukimą, tik nelauk įkvėpimo. Imk į rankas molio gabalą, lipdyk bet ką, ir, žiūrėk, nustebsi, kas išėjo", - sakė klaipėdietis skulptorius Svajūnas Jurkus.
Antrąją Velykų dieną užtikome jį dirbtuvėse liejant galvą skulptūros "Vaikystės svajonė" šuniui, kuris su berniuku "vaikštinės" uosto krantinėje. Berniukas dar buvo po audeklu.
Ko gero, Jus jau galima vadinti senamiesčio skulptoriumi?
Iš tikrųjų septynetas mano skulptūrų yra ir Liepų gatvėje, ir Turgaus aikštėje, ir picerijoje. Gražių projektų turiu dar daugiau.
Su architektu Vytautu Paulioniu turim idėją pastatyti dar šešetą sarginių šunų - tarsi žyminčių senamiesčio ribas. Manau, tuomet ir miesto gyventojai "žymės" savo teritoriją ne šiukšlindami, o kasdien šaligatvį plaudami muilu.
Koks užsakovų skonis dominuoja: senovės imitacijų, kičo ar moderniosios skulptūros?
Neapibrėžčiau. Užsakovas pasako, ko jam reikia, o aš darau, kaip man atrodo, ko jam reikia. Bet ačiū Dievui, kol kas pataikau, jie žino mano stilių ir iš lūpų į lūpas sklinda gandas apie keistą žmogėną, kuris gali padaryti keistą daiktą.
Tik kartą buvo juoko, kai žmogus paprašė ant tvoros padaryti žirgą, o kai ėmiau lipdyti, sako: "Ne, turi būti toks, kaip žirgo simbolis ant ferario...
Jūsų skulptūros tokios žmogiškos, nes... animalistinės. Laikotės tradicinių meno kanonų.
Nedarau tokių, į kurias reikėtų be proto ilgai žiūrėti ir visaip analizuoti, kas ten paslėpta. Nesuprantu tų kubistų ir pasąmonės srautų.
Malevičius padarė juodą kvadratą, ir visi alpsta, o kodėl nealpsta dėl raudono apskritimo, kuris jau seniai yra japonų vėliavoj?
Aš nesu ir animalistas; man daug lengviau kokį diedą nulipdyt, Don Kichotą arba mergaitę. Bet ir ne anatomas esu, nedarau tikslios žmogaus atliejos.
Kas Jus padarė skulptoriumi?
Tėvelis buvo kalvis. Aš moku ir arklį pakinkyt, ir arti, bet, kiek save prisimenu, vis ką nors lipdydavau. Ir dabar televizoriaus nežiūriu, tik klausausi, nes vis minkau molį ar plastiliną.
Žmonės, išmokyti žudyti, - žudys, o išmokyti kurti, "darys meną". Manau, ir elektrikas turi tiesti laidus, o ne sėdėti prie kasos, nes kitaip nusižengtų savo prigimčiai.
Ar tai kūrybinis instinktas?
Gyvenimo stilius: vieni - geria, kiti - lipdo. Ateinu anksti rytą į dirbtuves ir nieko veikti nenoriu, jėgas pataupau, o paskui suima pyktis, kad iš savęs pavogiau šešias valandas!
Iš pradžių buvo sunku. Ketverius metus paaukojau, kol išmokau lieti, visokių technologijų, temperatūrų režimo. Kai atsiranda žinios, pažintys prasideda važinėjimai į didžiules liejyklas. Negali užsidaryt nuo pasaulio įtakų ir vėjų. Jei klausi, kaip "užmokėjau" už tą amatą, tai gavau chronišką bronchitą nuo cinko, fosforo garų, prieš kelerius metus turėjau stuburo problemų. Kilnoju 70 kg bronzos, kas, kad su padėjėju, tvoskia 1200 laipsnių karštis, o rankos įjuodusios kaip bieso, nagai lūžinėja.
Kai įsikūriau dirbtuvėse, kaimynai pranašavo, kad man nieko neišeis, nes toks nacionalinis mūsų bruožas - ėsti vienas kitą gyvus.
Padariau bronzinį asiliuką ant slenksčio, kuris kakoja į jų pusę. Tai mano talismanas, - juokiasi žaismingas skulptorius, savo tualetą papuošęs "vyriškumo skeptru", o su bičiuliais parodai nulipdęs "Varpų lauką".
Juokdamasis rodo žmogaus kaukolę: "Ji užsakovo, kuris man nesumokėjo"...
Jūsų dirbtuvėje - baisi eklektika... Hitlerio portretai, dirbate, skambant Vermachto maršams, kolekcionuojate kareiviškus šalmus. O dar ta geiša - staliukas...
II pasaulinio karo reliktai nekainuoja didelių pinigų, o man įdomūs. Tas beprotis, nukariavęs pusę Europos, neblogas dailininkas, mačiau jo akvareles, architektas.
Pagalvojau, kad nebūsiu kaip tas batsiuvys be batų, ir man reikėjo staliuko, tai pažiūrėjęs japonų filmą, kuriame tokia mergaitė buvo, keistai savimi užsiėmus, ją nulipdžiau. Mane įkvepia filmai, tapyba.
O šiaip man patinka senų žvejų istorijos, šišioniškių personažai, gyvenimas arti vandens, ant vandens. Nuliejau žmogų, išvedusį žuvis pavedžiot, kad jos pasisiotų, - juokiasi menininkas.
Ar krašte, kur mergaitės savo kūnelių gabaritais uždirba daugiau už akademiką, gali pragyventi iš meno? Dar dovanas miestui teikiate.
Man patinka nedidelės krūtys - obuoliukai. Veidas labiausiai nuogas.
O mano darbas - ir nauda, ir malonumas. Galėtų būti mieste daugiau meno mecenatų. Nesuprantu menininkų, kurie nori ant savo galerijos ar verslo sklype prilipdyt skulptūrą, atseit, bus dovana miestui.
Kiti aukoja vaikų namams šimtus litų, o mes su draugu padarėme miesto vaikams tą bronzos peliuką. Tegu džiaugiasi.
Anot Jungo, kūryba taip nustekena menininką, išsemia jo galias, kad jo asmenybės tyrimas tampa bereikšmis, neatskleidžia kūrybos paslapties. Kiti teigia, kad menininko biografija - šedevrų atsiradimo aplinkybė.
Tikriausiai teisios abi pusės. Visi dalykai atsiranda iš vidinės būsenos, iš to, kaip jautiesi, ar rami tavo meilė. Jeigu viskas viduje sujaukta, ir darbai nesiseka.
Man padeda mano šeima, esu ja patenkintas. "Pakrauna" alkoholis ir seksas, tai - neišvengiami dalykai. Bet orgijų dirbtuvėse nekeliu; įdomiau šnekučiuotis prie vyno taurės su visokiausiais žmonėmis.
Girdėjau, kad bronza - nenuspėjama, fantastiška medžiaga. Ir kad maža skulptūra gali nustelbti monumentalią savo įtaiga. Jūs regeneruojatės kaip driežas, be mažų šventvagysčių darote sakralias skulptūras.
Esu metalistas. Akmuo man visai nepaklūsta, o iš plastiškos ir stiprios bronzos bet kokią formą gali išgaut - iki smulkiausių detalių. Buvau juvelyras, bet visada norėjau daryti mažąją skulptūrą. Argi tai ne mažas Oskaras kokiam valdovui - nusenęs karalius ant pjedestalo? - rodo žalia patina sendintą skulptūrėlę.
Esu padaręs ne vieną kryžių ir dovanojęs kunigams, jie juos pašventino ir buvo patenkinti. Man pačiam įdomus "Vėjų kryžius", aš jį vadinu "39 metrai per sekundę", kai vėjai nuo kryžiaus linksta...
O šiaip tai menininkas - ne duonkepys, jis niekad nebūna laisvas, galva "užimta" visą parą. Kaip vyras nuolat galvoja apie moteris, taip aš - apie skulptūrą, nenutrūkstamą procesą.
Na, dėl išsekimo ar nuprotėjimo į gydytojus dar nesikreipiau. Būna, kai nesiseka, nerviniesi, lūžta įrengimai, forma nesilieja, darbai sutrūkinėja, "iššaudo".
Gal turite grandiozinį projektą? Kokią skulptūrą pastatytumėt Lukiškių aikštėje, kuriai paskelbtas konkursas?
Nenorėjau sakyt, bet turiu su architektu V. Paulioniu labai gerą projektą - paminklą šerniuko gelbėtojui, kurį pastatytume sudegusiame Kuršių nerijos miške.
Ne, tai nedarytų poveikio medžiotojui mėsininkui, bet būtų simbolis, kaip tėviškai, atsargiai reikia elgtis su gamta. Mirusiam žmogui statom paminklą, kodėl nevalia - mirusiam miškui, šernui ar skruzdėlytėms?
O Lukiškių aikštėj nieko nestatyčiau, nesu vertas. Be to, jeigu lietuviai vaizduoja tautos didvyrius ar kančią, turi taškytis kraujais, erškėčių vainikais ir ... kryžiais. Mano draugas Sergejus Plotnikovas padarė skulptūrą "Miško broliai" - sakalą, bet jos komisija nepriėmė, mat ant to paukščio nėra kryžiaus. O kodėl tautos siekių, skrydžių Lukiškių aikštėj neišreiškus sakalo skulptūra?
Menininkai filosofiškai dūsauja, kad meną supranta vos trys procentai planetos žmonių.
Tai - faina. Tai nereiškia, kad mes neprivalom daryt tiems trims procentams, kurie gal darys įtaką tiems likusiems 97-iems, o kai užaugs jų vaikai, žiūrėk, supratingųjų jau bus daugiau, - sakė Svajūnas, pabrėžęs, kad reikia dirbti, o ne laukti, kol "ateis tavo laikas". Nes jis - jau atėjo.
Ivona ŽIEMYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą