Tačiau esmė ne metai, o darbai, kurie gulė ant jau tikrai nebesuskaičiuojamų drobių. Menotyrininkė Kristina Jokubavičienė sakė, jog tai stiprios, jaunatviškos ir ekspresyvios dvasios menininkas, sugebantis pajūrio gamtos motyvus, Klaipėdos peizažus, portretus perteikti vis kitaip. "Ir jo paskutinieji darbai - paryškėję, pašviesėję", - įžvelgia skirtumus menotyrininkė. Jubiliejinėje parodoje Parodų rūmuose, kurių salės sujungtos ir su Baroti galerijos mene, gali sulyginti ankstesnius darbus su vėlyvaisiais.
A. Taurinsko tapyba ekspresyvi, koloristinė bei itin paveiki. Autorius tapo gamtos vaizdus, architektūrinius peizažus, natiurmortus. Pasak menotyrininkų, paprastuose siužetuose slypi didžiulė spalvos galia, dermė bei harmonija, vyrauja sodrus, meistriškas tapybinis potėpis, plastiškumas bei įtaiga. Tapytojas yra spalvos meistras, paveikslą kuria aktyvių, skambių spalvų derinius, juos "lengvai" sulydydamas į raiškią, emocionalią ir iškalbingą spalvinę simfoniją.
Šioje retrospektyvoje nemažai ir portretinės tapybos bei figūrinių kompozicijų. Ir iš laiko perspektyvos visiškai kitaip skamba tapytojui artimų žmonių, bičiulių portretai. Tarkime, aktorių Nijolės Narijauskaitės ir Broniaus Gražio figūrinė kompozicija, nuo kurios ir prasideda įžanga į A. Taurinsko tapytų drobių gausą. "Man anksčiau šiame aktorių portrete tarsi kažko trūko, lyg per daug, o šiandien šis darbas man net labai įstabus", - sakė menotyrininkas Petras Šmitas, kurį daugelį metų su A. Taurinsku sieja asmeninė draugystė. Ir jis šiandien didžiuojasi, kad gyvuoju klasiku vadinamo A. Taurinsko ranka yra tapiusi jo bei žmonos Felicijos portretus.
Aktorių dueto portreto pranašumus įžvelgė ir pati artistė N. Narijauskaitė, jau seniai apsipratusi su šia gigantiška drobe, kuri yra Gražių šeimos nuosavybė. "Nėra to paveikslo namuose, ir jie tapo tokie ištutėję ir bedvasiai", - prisipažino ji.
A. Taurinsko drobių gali atrasti beveik kiekvienuose vyresniųjų klaipėdiečių namuose. Su jais augo jaunoji Klaipėdos karta, perimdama iš tėvų estetines nuostatas ir suvokimą. Beje, ir pats A. Taurinskas, dėstydamas dailę Klaipėdos vaikų dailės mokykloje, tas nuostatas moksleiviams, kaip kadaise koloristai tapytojai profesoriai Vilniaus dailės instutute jam diegė. Ir Algirdas tas pamokas įsisavino puikiai, dažnai ir pranokdamas savo mokytojus.
Dailininkas gimė 1941 m. Šiauliuose. Būdamas septynerių metų kartu su šeima persikėlė gyventi į uostamiestį. Tuometiniame Lietuvos valstybiniame dailės institute 1961-1967 m. studijavo molbertinę tapybą. Baigęs institutą kurį laiką gyveno ir dirbo Elektrėnuose. Į Klaipėdą dailininkas sugrįžo 1971 metais. Nuo tų pačių metų jis - ir Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Jo surengtų parodų Lietuvoje turbūt niekas ir nebesuskaičiuotų. Kaip ir paveikslų, iškeliavusių į kolekcijas mūsų šalyje ir užsienyje.
Brandaus amžiaus sulaukusio dailininko tapyba nepraranda savo spalvinio įtaigumo. Ir jis savo drobėse - nuoširdus. O kas nuoširdu, yra tikra. Tuo nuoširdumu tapydamas A. Taurinskas beldžiasi į mūsų širdis. Ir kad tikrai randa atsaką, galėjai įsitikinti pačių įvairiausių profesijų ir amžiaus žmonių sausakimšose salėse per jo jubiliejinės parodos atidarymą.
Rašyti komentarą