Kasimas

Senovės Egipto poezija "Antras skundas"

Kam išsipasakot šiandien?

Broliai nedorėliais tapo.

Draugai atitolo.

Kam išsipasakot šiandien?

Širdys gobšios.

Svetimo gero gviešias kiekvienas.

Kam išsipasakot šiandien?

Laisvė engėjams.

Geranorių neliko.

Kam išsipasakot šiandien?

Blogiui visur pataikaujama.

Pasmerktas gėris.

Kam išsipasakot šiandien?

Iš aukos pasityčios akiplėša.

O žmonėms - pramoga.

Kam išsipasakot šiandien?

Pasirengę iš artimo

Paskutinį kąsnelį išplėšti.

Kam pasipasakot šiandien?

Praeities jau neatmena niekas.

Už gera blogu atsilygina.

Kam pasipasakot šiandie?

Godulys širdyse viešpatauja.

Ar verta ten meilės ieškoti?

Kam pasipasakot šiandie?

Neliko teisybės,

Pasaulį veidmainiai užvaldė.

Kam pasipasakot šiandie?

Blogis žemę užtvindė

Blogis be krašto be galo. (Sutrumpinta)

Kasimas (esė)

Kasimas yra veiksmas, kuriuo siekiama daugybės tikslų. Šis rašinys nėra žodžio prasmės išdėstymas, tik kuklus bandymas parodyti tautai privalumus ir pavojus, galinčius kilti kasant. Ką? Pavyzdžiui, šaknis arba šakniavaisius. Lobį, ypač jei reikia grąžinti valstybei, pačiam tenkinantis dešimčia procentų jo vertės. Kasant po valstybės pamatais. Po viršininko kėde. Duobę sau, artimam savo ar priešui. Kasant žemę, tikintis rasti naudingų iškasenų. Arba centrą, arba tunelį į Australiją. Arba pragarą. Kasimas daug fizinių pastangų reikalaujantis veiksmas, todėl tam tikrai grupei žmonių, tausojančių nežinia kam savo fizinį potencialą, šis veiksmas nepriimtinas. Jie vengia kasti. Netgi po viršininko kėde. "Nenoriu būti caru, tingiu", kaip toje rusų liaudies pasakoje. Dievaži, nesu folkloro specialistas, bet lietuvių pasakų lobyne neprisimenu nė vienos pasakos, kurios herojus būtų tingėjęs būti kažkuo didesniu nei dera pagal stoną. Gal iš čia kilo legenda apie lietuvių darbštumą. Legendos trumpas amžius, šitoji seniai mirė iš gėdos matydama prie darbo biržų besistumdančią kartą sveikų, darbingų lietuvaičių su deklaracija lūpose: "man naudingiau gauti bedarbio pašalpą, nei dirbti" arba: "ieškau ne darbo, bet uždarbio". Veltėdžių kartos prie darbo jau nepripratins nei "šlubas vokietis su bizūnu", nei koks nors naujai išperėtas diktatorius. Jie nepažįsta žemės kasimo darbų, nes žemė jiems tik pagrindas atsispirti bei pašokus pagriebti nuo medžio žemai karantį vaisių. Iki primityviausio darbo įrankio - lazdos jiems dar toli. Nuraškę žemai karančius vaisius jie paleidžia dūdas, kaip jų nemyli tėvynėje, todėl yra priversti emigruoti ir krimsti skalsią emigranto duoną, kol užsitarnauja tenykštę bedarbio pašalpą, tada vėl iš naujo. Laimei, jei pasitaiko proga išmalti seimo langus arba pabudėti Garliavoje šūkaujant: "Kedys - didvyris", "Mirtis pedofilams". Čia apie tuos, kurie žemės nekasa.

Atgavus nepriklausomybę, sykiu ir žemę, ne vienas pažįstamas, ypač pagyvenę žmonės, be galo krašto džiūgavo: "pagaliau grąžins žemelę", "žemė - tai turtas". Mums, pripratusiems prie kolektyvinės nuosavybės, javais siūruojančių, runkelių geltonais lapais džiuginančių kolūkinių laukų, toks džiūgavimas buvo kiek įtartinas. Kam dabartiniam žmogui reikalinga žemė? Jie atkakliai dirbo, kniso, bandė įvairius ūkininkavimo metodus - senolių ir naujoviškus iš interneto, kol galop palūžo ir žemę paliko pūdymuoti, iki atsiras turtingas užsienietis ir pusvelčiui ją supirkęs augins modifikuotus augalus. Arba lietuvaitis už užsieniečio pinigus. Tiesa kalbant su tema - kasimu ši problema mažai sietina, nes anieji, atsikandę grąžintos žemės ir pajutę jos sprangų skonį, net nebandė jos kasti, tam telkė mechanizmus ir kitokius greitą naudą žadančius būdus. Vaizdžiai tariant ir plečiant temą, jie bandė ne kasti, o atsikąsti tos žemės, o tai visiškai skirtingi dalykai. O žemė arba jos kasimas retais atvejais yra išties turtas. Vaikystės akių tinklainėje neblėsta vaizdas: pro langą matau einant giminaitį, nešiną kastuvu. Priėjęs mūsų malkinę, žvilgsniu pamatuoja atstumus, beda kastuvu į žemę ir po kelių akimirkų grįžta nešinas ryšuliu. Neužlyginęs duobės, tarsi norėdamas palikti pėdsaką. Jis liko iki šiol, žemėje ir mano atmintyje. Negavau dešimties procentų, bet ar veltui sakoma: nesidžiauk radęs...Giminaitis, nusinešęs ryšulį, nuolat aimanuodavo dėl blogo gyvenimo. O nežinodamas kur kasti geriausiu atveju gali rasti plytgalių, puodų šukių, bet vargu ar tie radiniai vadintini kultūriniu sluoksniu.

---

Kasimas yra žemės veido žalojimas. Nesvarbu, kuo tai darai - rankomis, kastuvu, šiūpele, Bobcatu, Belarusu su kaušu ar kur kas galingesne technika. Kasimas rankomis buvo pirmas būdas žaloti žemę, vėliau jį pakeitė kastuvas. Pradžioje tikriausiai ne tokių tvarių medžiagų - medis, kaulas, kol geležies eroje žmonių praamžiai išmoko iš balų rūdos lydyti metalą. Tada kasimas tapo prieinamesnis liaudies masėms. Kasė kapus, griovius, pylė apsauginius pylimus ir smėlio pilis, duobes priešams ir žvėrims, o žemdirbystės priešaušryje daržus. Blogiausia, kad ne vienas kasėjas net nebandė įvardinti kaip žemės veido žalojimo, visiems atrodė, kad kiekvienas kastuvo susmigimas į žemę yra be galo didelę naudą visuomenei atnešantis veiksmas, kad žemė lyg moteris ištroškusi glamonių, kad ji tik tam ir skirta. Ir jie, ko gero, buvo teisūs, nes vargiai ar atsirado nors vienas galintis pažvelgti plačiau nei žvilgsnis siekia po kojomis ar pro savo pilaitės, berlogos, urvo langą ir pamatyti žemės žaizdas, kurias jai padarė kasėjai. Karjerai, melioracijos grioviai, namų tvirtovių pamatai, duobės duobelės. O ką kalbėti apie nesuvaldomą žmonių norą tose duobėse laidoti visokiausias atliekas?

Vasarą sodyboje teko perkasti ne vieną toną žemių, tikriausiai pirmą kartą tiek daug. Tvorai pamatai, terasos, kiemo lyginimas. Prieš akis vertėsi vis kitokie žemės sluoksniai, pradedant baltu, smulkiu smėliu, juodžemiu, žvyru, moliu ir baigiant geležies rūdos prisodrinta žeme. Neišmanau, kokie augalai kokioje žemėje dera, žinau tik, kas nuo amžių amžinųjų buvo teigiama: negiliai, pusmetris ir po mumis, žvyras, todėl niekas nedera. Niekada beveik per pusę amžiaus neteko kasti giliau nei per du kastuvus, todėl akivaizdaus patvirtinimo neturėjau, teko pasikliauti senolių išmintimi. Kiek prisimenu, darželyje augo kiek paliegusi antaninė obelis, jos vaisių skonio, dievaži, nepamiršiu, nes skanesnių dar neteko ragauti, augo keletas kriaušių, viena laukinė, irgi dabar ilgai tektų ieškoti jos skonio atitikmenų. Lazdynas buvo užėmęs gerą gabalą kiemo, bet tėvas, pataikaudamas kaimynams, kuriuos be proto gerbė, jį negailestingai išnaikino. Buvo slyvų. Dvi be galo vešlios ir kas antri metai gausų derlių duodančios laukinės obelys. Pačiam neteko patirti, bet girdėjau legendą, kad anais laikais buvęs aukščiausias, galingiausias ir labiausiai gerbtinas kaimo žmogus - pats kolūkio pirmininkas mėgdavęs šiuos obuolius. Iki šios vasaros revoliucijos žemė darželyje buvo mažai judinama, vis atrodydavo, jog žemė, sutrempta protėvių kojomis, tarsi nugludintas paminklas, kurio nevalia judinti. Vos žolyne įžiūrimas takelis, kuris paslaptingai dunda kulnams atsimušant į kietą trijų kartų sumintą žemę. Akmuo, į kurį ne vienas nusimušė pirštus. Atrodytų, viską reikėtų amžiams užkonservuoti, nes tai ATMINTIS. Tavo. Kitai kartai jos tarsi ir neprireiks, nes ryšio su buvusia praeitimi jie neturi. Gimę ant asfalto, kaip sakoma apie juos. Tos atminties lieka tik fragmentai, skivytai, kurie jungtyje su nauja aplinka šviečia lyg brangakmenis karūnoje.

Žemė paklusni, pasiduoda kasama, neprieštarauja kutenama grėbliais, trempiama volu ar tiesiog kojomis, netgi lieka tyli ir abejinga kastuvu ar karučiu pernešama į kitą vietą. Šioje vietoje topteli: kas dėl ko per amžius kentėjo? Žmogus dėl žemės ar atvirkščiai? Gal mes nemokame ar nenorime to matyti, nes taip patogiau. Juk žmogus gamtos valdovas, buvo sakoma. Kasdami nebylią žemę, mes tarsi atsigriebiame ir realizuojame kitose sferose užgintas iškrypusias fantazijas. Mano tikslai kur kas kuklesni. Esu dėkingas žemei, kuri mane nešioja, o tėviškės žemei esu dėkingas daug kartų, nes ji, kaip buvo užsiminta, ne tik saugo mano protėvių, kurių daugelio nepažinojau, žingsnių aidą bei įmintas pėdas, bet ir tą neišmainomą, neužstatomą, nepralošiamą kortomis nuosavybės jausmą bei pasididžiavimą juo. Nesirengiu žemės varginti plūgu, akėčiomis, kultivatoriumi ar freza. Reikia nufrezuoti, išlyginti, bus kaip stalas, patarinėja žinovas. O žolė? Ataugs. Pasėta. Taigi. Ką reiškia šiais laikais atauginti žolę? Juk plikiams plaukus ataugina. O žolė? Maksimose pasirinkimas: sportinė veja, universali, dobiliukai ir t.t. Nepatikėsite, bet intriguoja kas išaugs iš tų pilkų sėklelių? Gal koks stebuklingas augalas. Sunkiai įsivaizduoju nufrezuotą, lygų kaip stalą apsėta sportine veja gimtinės sklypą. Tikriausiai atrodytų lyg iš atviruko. Nuglostytas, sulaižytas, be gyvybės. Ne, sakau žinovui, nenoriu frezos, noriu žolės, kuri augo pernai, užpernai ir prieš šimtą metų, tegul būna tarp jų pienės, gysločiai ir kitokie augalai, kurių sėklų nėra maksimose pirktos vejos maišeliuose. Man bus gerai. Ir tegul sklypas nebūna lygus kaip stalas, nes nesirengiu ant jo valgyti ar rašyti, tegul būna duobelių, kalnelių ir klonių, o ypač pageidaučiau, kad išliktų toji, kurią iškasė giminaičio kastuvas. Tarsi priminimas, kad lobiai, neatnešantys laimės, slypi čia pat, po mūsų kojomis, užtenka besti kastuvu.