Atsakymas nėra suformuotas šių dienų mokslininkų, proistorės populiarintojų, žiniasklaidos, ar, galiausiai, viešųjų ryšių specialistų. Viskas prasidėjo daug anksčiau, tautinės savasties paieškos laikais - XIX a. pab. - XX a. pr., kai kultūros veikėjams, gryninantiems lietuvių tautinius modelius, pavyko klasikinius literatūrinius modelius "įsprausti" į tautosakines struktūras ir taip tiek folkloru, tiek įvairiais įvaizdžiais ar sumodeliuotu tautiniu kostiumu reprezentuoti tautą, o Lietuvą paversti gintaro žeme. Todėl nenuostabu, kad XX a. pradžioje tautosakininkas Vilius Kalvaitis (W. Kalwaitis, 1848-1914) rašė:"Kiek tyriau gražiausia yr' musų kalba. Ję rojuj' kalbėję Adoms ir Ieva. Isz gywasties medže gintaras yra, gintaro žemele, yr' wien Lietuwa …"
Gali būti, kad lietuviškosios savimonės paieškos buvo paskata atsirasti ne tik romantiškiems pasakojimams apie gintarą, bet ir dainoms, kuriose minimi "gintaro šniūreliai", vėliau papuošę tautinį kostiumą, taip pat ir visų rūšių (literatūra, muzika, teatras, taip pat juvelyrika) šiuolaikiniams meniniams įvaizdžiams ir gintaro paveldo propagavimui (muziejai, galerijos). Taigi, įvaizdis, pradėtas kurti kaip tautinio pasididžiavimo simbolis, pastaraisiais dešimtmečiais ypač aktualus ir yra pats geriausias pavyzdys, kaip mitai ir legendos dėl žmonių veiklos virsta tikrove. Todėl šiandien galime didžiuotis, kad lyg nejučia, bet Lietuva turi tvirtą identifikavimo simbolį.
Tačiau vis dėlto cituojamos V. Kalvaičio eilės buvo paskatintos realybės - gintaro išgavimo ties Juodkrante (vok. Schwarzort), nes autorius aplankė šią gintaro kasimo vietą ir užrašė trumpą pasakojimą apie gintaro kasimą ir naudotas žemkases. Nors V. Kalvaitis nemini Juodkrantės archeologinių dirbinių, bet "Gintaro žemele" susijusi ne tik su vienaip ar kitaip išgaunama gintaro žaliava, bet ir priešistorę menančiais gintariniais dirbiniais. Būtent tokį neolito - bronzos amžiaus gintarinių dirbinių rinkinį 1882 m. paskelbė Richardas Klebsas (1850-1911) veikale "Der Bernsteinschmuck der Steinzeit von der Baggerei bei Schwarzort und anderen Lokalitäten Prussens aus den Sammlungen der Firma Stantien & Becker und der Physik.-ökonom. Gesellschaft". Rinkinį sudaro ne tik ties Juodkrante rasti dirbiniai, jis į istoriografiją įėjo būtent tokiu pavadinimu, o pastaraisiais dešimtmečiais vadinamas dar ir gintaro lobiu. R. Klebso paskelbtame rinkinyje buvo dirbinių, rastų gilinant Kuršių marių farvaterį, aptiktų Kuršių nerijoje bei Mozūrų ežeryne Lenkijoje, taip pat dirbinių iš nežinomų radaviečių. Šio rinkinio kaupimo istorija ir likimas - viena iš tragiškų II Pasaulinio karo pasekmių: išsklaidytų, sunaikintų, dingusių ar neteisėtai nusavintų minėtų muziejų rinkinių ir archyvų.
AISTRA. Palangos grafas Feliksas Tiškevičius buvo žinomas gintaro ir jo dirbinių kolekcininkas.
Juodkrantės archeologinių dirbinių rinkinio atsiradimą lėmė gyvenimiškos priežastys: noras pagerinti susisiekimą tarp Klaipėdos ir Karaliaučiaus. 1855 m. buvo pradėtas gilinti Kuršių marių farvateris. Šių darbų metu iš Kuršių marių žemkasės kartu su smėliu iškeldavo gintaro bei gintarinių archeologinių dirbinių. Be to, iš sujudinto marių dugno bangos lengviau išplaudavo tiek gintaro žaliavą, tiek gintarinius dirbinius. Dalis jų pasiekė muziejus, dalis pateko privatiems asmenims. Jei gintarinis dirbinys buvo rastas vandenyje, jis ten pateko arba iš Kuršių nerijos neolito gyvenviečių, nes dalis jų dėl vandens lygio svyravimų atsidūrė po vandeniu, arba buvo aukoti į vandenį ar šlapynes.
Kad ir kaip būtų, 1858 m. klaipėdiškis Friedrichas Wilhelmas Štantinas (F. W. Stantin,1817-1891) kartu su kompanionu Moritzu Beckeriu (1830-1901) iš Gdansko įkūrė gintaro gavybos bendrovę "Stantien & Becker" ir iš valstybės įsigijo teisę ne tik į Kuršių marių farvaterio gilinimą, bet ir į gintaro gavybą. 1862-1890 metais gintaro bendrovė "Stantien & Becker" pramoniniu būdu ties Juodkrante kasė gintarą. Gintariniai dirbiniai, kilę iš skirtingų vietų, žavėjo nematytomis žmonių su "trumpais švarkais" figūrėlėmis, gyvūnų atvaizdais, sagomis, kabučiais ir kitais dirbiniais. Būtent dėl to XIX a. pab. įspūdingiausi gintariniai dirbiniai buvo paskelbti minėtoje R. Klebso studijoje.
Kolekcijos
Sėkminga "Stantien & Becker" gintaro gavyba Juodkrantėje ir Palmininkuose (dabar Jantarny, Kaliningrado sritis, Rusija) ir archeologiniai dirbiniai inspiravo panašiai veiklai ir daugiau žmonių. Grafas Feliksas Tiškevičius (1869-1933) žinomas ne tik kaip Palangos kurorto puoselėtojas, bet ir gintaro klodų ieškotojas ir, matyt, aistringas kolekcininkas, surinkęs gausią kolekciją, kurioje buvo ir archeologinių gintarinių dirbinių
Dalį savo kolekcijos F. Tiškevičius 1908 m. padovanojo neseniai įsisteigusiam Vilniaus mokslo bičiulių draugijos muziejui (Muzeum Towarzystwa Przyjaciół Nauk w Wilnie, toliau - TPN). Muziejui jis padovanojo 27 gintarinius ir 25 metalinius archeologinius dirbinius bei grafikos, tapybos darbų, taikomosios dailės daiktų, gamtos mokslo objektų (864 eksponatus). Didžioji šios kolekcijos dalis saugoma Lietuvos dailės ir Lietuvos nacionaliniame muziejuose. Dalis dovanotų gintarinių dirbinių priklauso akmens amžiui, bet stambūs tekinti karoliai skirtini tautų kraustymosi laikotarpiui, V a. - VI a. pr.
F. Tiškevičius pasiliko vertingiausią, vidurinio - vėlyvojo neolito, galbūt ankstyvojo bronzos amžiaus pradžios (nuo apie 4400/4200 m. pr. Kr. iki apie 2000/1800 m. pr. Kr.) gintarinių dirbinių kolekcijos dalį. Šis rinkinys iki pat 1936 m. buvo saugomas Tiškevičių rūmuose Palangoje. Lietuvos istoriografinėje tradicijoje šis rinkinys dažniausiai apibūdinamas kaip Palangos gintaro lobis, nors net perkeltine prasme sąvoka "lobis" nenaudotina, nes iškreipia jo sampratos esmę: tai įvairiais tikslais paslėptas (užkastas, paskandintas, užmūrytas) paprastai didesnės vertės daiktas arba jų komplektas.
Palangos gintaro dirbinių rinkinys yra savotiškai lyg užburtas, nes vis dar išlieka viena iš mįslingiausių istorijos kolekcijų. Kartu Palangos neolito gintaro dirbinių rinkinys ir gintariniai neolito - bronzos amžiaus dirbiniai žinomi kaip Juodkrantės kolekcija, iki šiol yra vertingiausi Rytų Baltijos jūros regiono gintaro dirbinių rinkiniai, išgarsinę Lietuvos neolito - bronzos amžiaus pradžios savitus gintaro dirbinius. Vieni tokių yra antropomorfiniai atvaizdai, būdingi Rytų Baltijos jūros regionui.
ŽALIAVA. Pradėti gaminti dirbiniai ir žaliava.
Iki 1936 m. apie Palangos neolito laikotarpio gintarinių dirbinių rinkinį beveik nieko nebuvo žinoma. 1913 m. Palangos gintaro dirbinių rinkinys minimas Palangos kurorto turistiniame vadove. Iš trumpučio teksto galima susidaryti vaizdą, kad rinkinys buvo tam tikra augančio kurorto pažiba. Šis gintaro dirbinių rinkinys, praėjus keliems metams po grafo mirties, 1936 m. vasario 12 d. buvo padovanotas besikuriančiam Kretingos muziejui. Dovaną įteikė grafo sūnus Stanislovas Tiškevičius (1907-1974), savo motinos Antaninos Sofijos Tiškevičienės (1870-1952) vardu. Tikėtina, kad padovanota buvo didžioji F. Tiškevičiaus neolitinio gintaro kolekcijos dalis - 153 ar 148 dirbiniai. Dovana besikuriančiam muziejui buvo iš tiesų labai vertinga ir sukėlė didžiulį archeologų susidomėjimą. O 1937 m. pedagogas, muziejininkas ir archeologas Balys Tarvydas (1897-1980), kuris 1934-1936 m. gyveno Kretingoje ir dirbo pranciškonų gimnazijoje, paskelbė ir apibūdino pagrindines rinkinio dirbinių grupes ir chronologiją, pabrėžė, kad pagrindinė dovanotų papuošalų grupė priklauso akmens amžiui, taip pat pažymėjo, kad rasta ir vėlesnių laikų gintarinių dirbinių. Tačiau B. Tarvydas neaprašė gintaro rinkinio kaupimo aplinkybių ir vietos ar vietų, kuriose neolito dirbiniai buvo rasti, nenurodė, kaip rinkinyje atsidūrė akmeniniai kirviai su kol kas nežinomo muziejaus inventoriniais numeriais, nepaaiškino, kas nupiešė Palangos gintaro rinkinio eksponatus, nei, galiausiai, kodėl kartu buvo publikuoti ir apskrities viršininkui Juozui Vaišniui priklausę gintariniai dirbiniai. Svarbiausia, kad B. Tarvydo ir to meto žiniasklaidos ("Lietuvos aidas", 1936 m. vasario 15d., Nr. 75; "Vakarai", vasario 15 d.) užuominos apie Palangos gintaro dirbinių rinkinio eksponavimą Paryžiaus parodoje ir brangų įvertinimą, "laikymą" Luvre, ten atliktą ekspertizę ir piešinius į šio rinkinio istoriją įnešė tokios painiavos ir mistikos, kad viso to nepavyksta išpainioti iki šių dienų.
Palangos gintaro rinkinio kaupimo istoriją kiek praskaidrina F. Tiškevičiaus gintaro klodų paieška, nes nekyla abejonių, kad rinkinys surinktas grafui kasant gintarą. Akivaizdu, kad F. Tiškevičius už darbą ir radinius mokėjo. Šis faktas galėjo paskatinti falsifikatų gamybą, nes Palangos gintaro rinkinyje yra keli neaiškios kultūrinės priklausomybės gintariniai dirbiniai. Tačiau F. Tiškevičius ar jo šeimos nariai galėjo juos taip pat įsigyti Europos senienų rinkoje, galiausiai gauti dovanų. Tarp neolito gintarinių dirbinių išsiskiria neišlikusi realistinė šuns galvos figūrėlė ir, matyt, ruošinys panašiai skulptūrėlei. Tarp Baltijos jūros regiono, Šiaurės rytų Europos miškų juostos ir pietinės Skandinavijos neolito kultūrų gyvūnų daugiau šuns atvaizdų nėra, nors šuo tuo metu jau buvo prijaukintas ir buvo tapęs nepamainomas pagalbininkas medžioklėje bei ūkyje. Tačiau Palangos gintaro rinkinio gintarinė šuns galva dėl stilistinių ypatybių yra falsifikatas, šuns galva panaši į medžioklinio paukštinio šuns, anglų pointerio. Palangos neolito gintaro rinkinyje yra dirbinių, kurių kilmės vieta - ne pietrytinis Baltijos jūros regionas, tai - gintarinis "dubenėlis-geldelė", tačiau gali būti, kad šis dirbinys taip pat yra falsifikatas.
Žvalgyba
Pradėjus domėtis grafo F. Tiškevičiaus Palangos neolito gintaro rinkinio kilmės aplinkybėmis, paaiškėjo, kad Palangos archeologinio rinkinio atsiradimas, be abejonės, susijęs su gintaro klodų paieška bei jo kasimu ir, matyt, atsitiktiniu naftos aptikimu. Gilinant artezinį šulinį parke netoli rūmų 3,15 m gylyje buvo aptikta degančių dujų, kurios, užsienio inžinierių nuomone, rodo, kad čia yra naftos. 1900 m. su Karaliaučiaus gręžimo kompanija grafas sudarė sutartį, kad ji Palangos apylinkėse atliktų gintaro klodų paieškas. Buvo išgręžta 14 negilių ir vienas apie 2,26 m gylio gręžinys.
1900 m. gintaro žvalgybą F. Tiškevičius baigė, nes jau tų pačių metų spalio mėnesį ir 1901 metais kasė gintarą. F. Tiškevičius gintarą kasė 1900-1903 m. užpelkėjusiuose lagūniniuose ežerėliuose tarp Užkanavės ir Paliepgirių (Palibgirių) kaimų apylinkių, taip pat minimos Kunigiškių ir Monciškių kaimų apylinkės. 1908 m. Kunigiškių kaimo durpyne gintarą bandė kasti ir pavieniai asmenys; dirbantys ūkio darbus gintaro rasdavo Šventosios apylinkėse. F. Tiškevičiaus samdyti darbininkai (12-20 žmonių) dirbo penkias dienas per savaitę. Gintaras buvo kasamas 2,7-3,2 m gylyje, "mėlynosios žemės" sluoksnyje. 1901 m. F. Tiškevičius naudojo "lokomotyvą" (garo mašiną), kuris siurbė "gintarnyčioje" besikaupiantį vandenį. Grafas turėjo du "lokomotyvus", kurių vieną naudojo lentpjūvėje ir malūne, kitą - gintaro gavybai. Vien 1900 m. nuo gegužės iki spalio mėnesio buvo iškasta 40 pūdų (656 kg) gintaro. Tačiau jau 1901 m. buvo iškasta vos 10 pūdų (164 kg) gintaro, kurio vertė siekė 3 500 rublių. Rašytiniai šaltiniai leidžia teigti, kad F. Tiškevičius į gintaro ieškojimus investavo nemažai lėšų, bet gintaro nebuvo tiek, kad jo gavyba apsimokėtų ilgesnį laiką. Be to, pašonėje buvo didžiausios pasaulyje gintaro kasyklos Palmininkuose, todėl rinkoje gintaro užteko.
Grafo samdyti gintaro kasėjai, kurių pasakojimus Palangoje tarp 1958-1960 m. užrašė literatas ir vertėjas Kazys Papečkys, gana tiksliai nusako Paliepgirių kaimo vietą, kurioje buvo kasamas gintaras - tai Juozo Baužio kūdra šalia tekėjusio Ošupio upelio. Gintaro kasėjai kaip gintaro kasimo vietą mini Paliepgirių kaimo alksnyną ir kūdrą, vadinamą Bedugne. Gintarą Paliepgirių kaimo apylinkėse F. Tiškevičius pradėjo kasti todėl, kad prieš tai, matyt, 1898-1900 m. čia gintarą paslapčia kasė latvis Flaksis ar Plaksis, kuris iš šios veiklos praturtėjo. K. Papečkio užrašyti F. Tiškevičiaus samdytų gintaro kasėjų pasakojimai apie jų jaunystėje kastą gintarą yra labai vertingi, nes juose pasakojama apie konkrečias gintaro kasimo vietas ir kasimo detales, bet jie visi lyg susitarę pasakoja tik apie gintaro žaliavos gavybą. Nėra jokių duomenų ar net menkiausių užuominų apie gintarinius archeologinius dirbinius. Palangos gintaro dirbinių rinkinys buvo sukauptas tarp 1900-1903 metų. Matyt, baigęs kasti gintarą F. Tiškevičius prie gintaro kolekcijos kaupimo nebegrįžo. Nors gali būti, kad ūkinė veikla Monciškių, Kunigiškių ir Šventosios apylinkėse gintaro rinkai pateikdavo ne tik gintaro žaliavą, bet ir dirbinius. Pastarieji, aišku galėjo papildyti F. Tiškevičiaus rinkinį. 1965-1966 m. šiose apylinkėse melioruojant durpyną buvo aptiktas Europoje plačiai žinomas Šventosios neolito-bronzos amžiaus pradžios gyvenviečių kompleksas, kurio archeologiniai tyrimai yra tęsiami ir šiandien. Dabar dalis Palangos gintaro dirbinių rinkinio priklauso Vytauto Didžiojo karo muziejui, depozito teise ši kolekcija eksponuojama Palangos gintaro muziejuje. Keletas šio rinkinio eksponatų ir archyvinė medžiaga saugomi Kretingos muziejuje. Kad ir kokia mįslinga ir mistifikuota būtų F. Tiškevičiaus sukaupto gintaro rinkinio istorija, Palangos gintarinių dirbinių rinkinys yra vienas reikšmingiausių Lietuvos archeologijai.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą