Keli štrichai apie postmodernizmo kūdikį - Klaipėdos dramos teatro spektaklį "Katės namai"

Keistas dalykas – jokiai pasakai pasaulyje nereikalinga moderni interpretacija,nes sušiuolaikintas pasakos kodas paverčia veikėjus ar net visą siužetą karikatūromis. Be abejo, galima viskas, kas meniškai išspręsta. Nedermė atsiveria tada, kai pametamas turinys ir prasmė. Taip knygų lentynose atsirado „celofanuoti“, „barbiškai“ perrašyti pasakų tekstai, praradę dvasią, pagrindinę mintį, išoperuotais jausmais. Toks pat likimas ištiko spektaklius, kuriuose ėmė dominuoti forma – ji tapo svarbesne už turinį. Paradoksas - pasaka turi būti tikra, apčiuopiama, gili. Vaikas turi tikėti, bijoti, verkti, juoktis – jausti...

Pirmas klausimas, kuris iškyla žiūrint spektaklį – kokiai publikai šis kūrinėlis skirtas? Jeigu vaikams, tai nuo pačių spektaklio pamatų trūksta nuoširdumo ir gerumo. Trūksta to, kas užkoduota ir S. Maršako tekste, ir B. Calzono muzikoje, tačiau spektaklyje neatskleista, transformuota, iškreipta. Didaktinis imperatyvas dingęs: benamių kačiukų negaila, katės namai dega, o publika laiminga, ploja, spektaklio pabaigoje niekas nepasimoko iš savo klaidų. Viskas dirbtina. Veikėjai „nenužengia“ iš seno gero filmuko ekrane, neprisijaukina rašomojo stalo iliuzijos – tai tik dekoracijos...

Antras dalykas – argi vaikai mąsto abstrakcijomis? Geriausiu atveju, paaugliai ima abstrachuoti, ir tai - tęstinis procesas. Aš netikiu tuo, ką matau, ką kalbėti apie vaiką? Netikiu, kad pasaulis yra juodai baltas, man trūksta spalvų. Netikiu, kad neturėti namų mažiems kačiukams (o gal „drožtukams“ - spektaklio vedantiesiems - ar kaip tą abstrakciją pavadinti) yra labai liūdna, negera, kad atstumti benamį yra didelis blogis.  Netikiu, kad buvo gaisras, aš jo nemačiau, nesupratau - buvo linksma. Netikiu, kad visą antrą veiksmą paspirtuku po sceną spyruokliuojanti Katė verta užuojautos, kad jai baisu, šalta, vieniša  ir sunku, netikiu, kad ji neturi draugų ir kad tai - didelė nelaimė. Netikiu, kad ji pagaliau ką nors suprato, netekusi namų (ji su Bazylium tiesiog privatizavo naivių, imbiciliškų kačiukų būdą).  Netikiu, kad pro scenoje pūpsančių akinių padidinamąjį stiklą beširdžiai veikėjai ką nors pamatė kitaip, netikiu...

Trečia – režisierius privalo suprasti, ką jis daro. Jeigu spektaklyje kas nors nedera, tai jo, statytojo, neapdairumas, neišprūsimas, negebėjimas valdyti. Viena kita pavykusi mizanscena – Katės ir Gaidžio arija gondoloje „Saulė dingo“, paršiukų migdymas – sveikintina, bet jos nejungia, nekuria visumos. Nei scenografija, nei choreografija, nei muzika pačios savaime nekuria spektaklio – tai tik sudedamosios dalys gyvo proceso, kurį reikia vesti pagrindinės minties link, valdyti. Teatre viskas galima, viskas įmanoma, bet reikia sveiko proto ir suvokimo. Menas, ypač skirtas vaikams, privalo turėti viršuždavinį – vardan ko tai darau. Tai – nematoma, tai – jaučiama. Vaikai pirmiausia jaučia. Tai publika, kurios neapgausi... Arba teatras tapo tik dar vienu iš vartotojiškų malonumų – „nieko nesupratau, bet patiko, nes buvo veiksmo, judėjimo, mirguliavimo“.

Apie aktorius... Mano mokytojas, V. Anužis, visada sakydavo, jeigu jauti, kad mėgaujiesi savimi scenoje, žinok, kad publika jaučia priešingai. Aktorius turi „permesti“ per rampą žinią... Jeigu neturi ko pasakyti ir tingi atsiduoti, geriau išeik iš teatro – teatras yra šven – tė, šven – ta... Ką ir kalbėti, jeigu žiūrovas negirdi žodžių – judančios, neartikuliuojančios marionetės...

Ir paskutinis pastebėjimas – skaudžiausia, kad jauni vengia dialogo su labiau patyrusiais, su tais, kuriems teatras dar buvo ne eilinė profesija, bet gyvenimo būdas. Gaila senos geros pasakos, gaila B. Calzono muzikos, kurią dėl statytojų neišmanymo dabar spektaklio recenzentai vadina infantilia. Ji buvo rašyta klasikiniam, fundamentaliam Klaipėdos dramos teatro spektakliui, spalvotai pasakai, su tikrais veikėjais, tikrais namais, tikrais jausmais, kurią keturiolika metų žiūrovai vertino, vedė vaikus žiūrėti „Katės namų“ vėl ir vėl...

Pasitenkinimas savimi yra vidutinybės bruožas. Gal todėl didieji scenos mochikanai, idealistai šiandien tyliai traukiasi iš teatro arba išvyksta iš Klaipėdos, o jų vieton nestoja kovotojai. Tokie, kuriems iš tikrųjų rūpi gėrio pergalė prieš blogį...

Scenoje popsas, abstrakcijos, bedvasiškumas...

Tai mirštančios kultūros ženklai.