"Kiekvienas paveikslas turi savo idėją, nuotaiką, atskirą gyvenimą. Idėjos ateina labai įvairiai: kartais stebint gamtą, analizuojant, studijuojant jos stichijų kaitą, o kartais ateina nežinia iš kur", - sakė menininkas, kurio darbuose skamba ryškios, gyvenimo džiaugsmu pulsuojančios spalvos. Teigia esąs optimistas, ir juokauja, kad optimizmas dar kol kas jo nenužudė, nors gyvenimas yra kova, ir smūgių patyrė. Spalva ir harmonija jam svarbiausia.
"Yra paveikslų, su kuriais nesinori skirtis. Štai pavadintasis "Etnomotyvu". Keliavau pasiėmęs drobę po Žiemelių apylinkes, ir niekaip neradau motyvo, kad galėčiau sustoti ir tapyti. Ir priėjau apleistą dvarą su tvartu, kuris man priminė baltai švytintį kylantį konkordą ir mano senelio sodybos iš molio drėbtą tvartą, išdažytą baltai, vadinamą kūte. Tėviškės neliko, melioracija sunaikino, tai man ta asociacija su Padauguvos kaimu Pakruojo rajone buvo miela. Tarybiniais metais jame buvo įsikūrę ir gyveno žmonės. Prisimenu senelio ant tvarto užrašytą skaičių: 1923 metai. Aš esu emigrantas, daug gyvenamųjų vietų pakeitęs: tai susiję su praradimais, draugų netektimis", - dailininkas sakė, kad į drobes susigėrė ir skaudžios patirties įžvalgos.
Jis su šypsena prisimena vaikystės žaidimą, kai užsiiminėdavo spiritizmo seansais ir stumdydavo lėkštę. Jis dvasių klausė: "Kas būsiu?", ir slankiojanti lėkštė sudėliojo iš raidžių atsakymą: "Dailininkas." Berniukas apipaišydavo sienas, drožė medines skulptūras.
"Kai pradinių klasių mokytojas pasakė, kad turiu dailininko gyslelę, vis galvodavau, kur ta gyslelė yra, bet niekas negalėjo paaiškinti. Telšių taikomosios dailės technikume išmokau amato, po to galėjau šturmuoti Lietuvos valstybinį dailės institutą, "kautis" su lyderiais ir jaustis lygiaverčiu", - sakė pokalbininkas, kurį menotyrininkai įvardina kaip iškilų ekspresionizmo krypties atstovą. Dailininkas gyvena kukliai, tad kolegos, netikėtai išvydę jo darbų parodą, kartais klausia, kodėl jis toks užsislaptinęs.
"Daug buvo tapybos periodų, jų neišskirčiau, bet nemėgstu stagnacijos, įsikabinti į ką nors viena, visą laiką turiu judėti, ieškoti naujo, keliu sau reikalavimų kartelę. Sulig senatve atsiranda tokia liga - darboholizmas. Tik žmona mane sustabdo, ir - laiku, tada gimsta neblogas paveikslas, nes sustoti irgi yra menas. Man svarbios gamtos, šeimos ir krikščioniško tikėjimo temos. Tai ir tikėjimas į gamtą plačiąja prasme. Be abejo, dailininkas turi misiją nešti gėrį, viltį, skleisti geras emocijas. Jeigu pats jas turi, tai gali perteikti, neatmetant ir dvasingumo. Be tikėjimo to nebūna", - sakė R. Radzevičius.
Jis nelinkęs tapyti destruktyvių paveikslų, blogis ir taip visur yra atpažįstamas, jeigu esi akylas. Beje, ne vienas žiūrovas sakė, kad jo drobės spinduliuoja teigiamą energiją. Dirba, kai yra įkvėpimas, o nusivylimo atspindžiai į paveikslus neįsiskverbia.
"Kai pradedu darbą, vyksta vidinė kova, manyje kaunasi tamsos ir šviesos jėgos. Pažinti save - sunkiausias dalykas. Tapyba man - savęs pažinimo, tobulėjimo kelias ir priemonė", - sakė dailininkas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą