Kalbiname Latvijos nacionalinės operos baleriną ir choreografę, tarptautinių baleto konkursų žiuri narę Litą Beiris. Ji Klaipėdos muzikiniame teatre pastatė dviejų dalių baletą "Baletinė Čaplino ir Dolskio korta".
- Kuo jums buvo įdomus darbas Klaipėdoje?
- Klaipėdoje esu pirmą kartą, nors Lietuvos scenoje daug kartų buvojau. Gavusi pasiūlymą statyti baletą jūsų mieste iš karto sutikau. Man visuomet įdomu dirbti su nauja trupe. Teko statyti spektaklį tiesiog iš nieko - gavau muzikos įrašus ir turėjau sukurti pasakojimą. Tai - pats įdomumas. Baletas-impresija, tarsi susideda iš dviejų originalių spektaklių. Pirmoji septynių paveikslų dalis yra apie Čarlį Čapliną. Man norisi šią dalį pavadinti juodai balta. Šiose spalvose telpa žymaus kūrėjo ir žmogaus gyvenimas ir kūryba. Choreografines kompozicijas šioje dalyje apjungia Čarlio paveikslas. Jį įkūnijo Valdemaras Marcinkus. Antroji dalis, priešingai pirmajai, bus ryški ir spalvinga, tarsi vidurvasarį žydinti pieva. D. Dolskio dainos man - tarsi jūsų krašto paveikslėliai. Balete skambės vienuolika populiariausių D. Dolskio dainų, pagal kurias šoks baleto artistai. A. J. Lukoševičiaus fortepijoninės improvizacijos apjungs visa tai į vientisą reginį. Manau, kad spektaklis modernus ir šiek tiek avantiūriškas, mat yra apie du vienu laikmečiu, bet skirtinguose pasaulio kraštuose gyvenusius menininkus. Turiu pasakyti, kad darbas Klaipėdoje buvo malonus ir turtingas kūrybinio proceso atžvilgiu. Padarėme daug. Juk miestui reikėjo baleto. Aš sakydavau trupės artistams - pagalbos negausite iš niekur, todėl jūs galite ir privalote būti šaunūs. Buvo dideli repeticijų tempai. Tiesa, svajoju, kad šį baletą pamatytų žiūrovai Rygoje.
- Koks santykis yra tarp klasikinio ir modernaus baleto šiandieninio pasaulio teatrų scenose?
- Klasika yra baleto meno bazė, o modernusis vystosi įvairiais stiliais. Dabar nevertina profesionalumo, o reikėtų. Koks gali būti profesionalus šokėjas, jei jis pradeda mokytis aštuoniolikos metų, o į trupę ateina po trejų metų? Aš pati organizuoju tarptautinį baleto festivalį nuo 1996-ųjų Rygoje. Noriu parodyti baleto margumą. Ta įvairovė skirtinga kaip saulė ir mėnulis. Festivaliai vyksta kasmet. Tenka dalyvauti kitose šalyse vykstančių tarptautinių baleto konkursų ir festivalių komisijose: Helsinkyje, Paryžiuje, Amerikoje, Varnoje (Bulgarija). Pastarajame mieste konkursai turi senas tradicijas. Tiesa, būdama dvidešimt šešerių metų Varnos mieste aš irgi buvau tarp konkurso prizininkių. Taip pat tenka kurti choreografiją spektakliams ir užsienyje. Dirbau Vokietijoje, Kinijoje.
- Balerinos profesija - pati moteriškiausia žemėje. Kas pastūmėjo pasirinkti baleto meną?
- Baletas buvo mamos svajonė. Matyt, šią jos svajonę jau gavau būdama įsčiose. Tiesa, mano krikštamotė buvo balerina. Jau ketverių su puse metukų lankiau baleto studiją. Man labai patiko šokti. Tiesiog nenustygdavau vietoje. Šokdavau net laukdama tėvelio tramvajaus stotelėje. Vėliau baigiau Rygos baleto mokyklą. Taip susiklostė, kad mano karjera prasidėjo gana vėlai. Mat Nacionalinės operos vadovui aš atrodžiau per aukšta. Ir tik po laimėto konkurso Varnoje gavau pirmą vaidmenį. Sukūriau Odetos paveikslą. Po mokyklos baigimo jau buvo praėję net devyneri metai. Rygos baletas buvo žinomas Europoje, mes dažnai vykdavome gastrolių. Aš ne tik šokau, bet ir kūriau choreografijas. Beje, aš už moteriškumą. Tik, va, balerinai scenoje tenka patirti daug traumų - lūžių, patempimų, sumušimų... O apmaudžiausia, kad artistų karjera priklauso nuo teatro direktoriaus skonio. Taigi moteriškiausia profesija reikalauja stiprybės, užgrūdinimo. Beje, visuomet užsispyrusiai įveikiu sunkumus. Aš negaliu gyventi be tikslo. Visuomet turiu daug idėjų. Tiesiog - menas mano gyvenimą stumia į priekį. Tuo pačiu niekad nėra ramybės.
- O juk kartais prireikia ramybės... Kas jums padeda atgauti jėgas?
- Mėgstu sodą. Kai sunku, važiuoju į Jūrmalą. Ten mūsų sodas. Nešioju vandenį su kibirais, laistau. Beje, moku daug darbų. Tėtis išmokė mylėti sodą. Taigi meilę baletui ir sodui atsinešiau iš vaikystės. Kartais važiuojame į vyro Gunčio gimtinę, kuri yra šalia Rygos. Tiesa, vyras yra Latvijos nacionalinės operos režisierius. Tame vienkiemyje - nepaprasta tyla. Man jos kartais taip norisi po Rygos triukšmo, kada atrodo, jog ir bitės dūzgesys per garsus. Po ramybės oazės man vėl reikia šurmulio ir žmonių. Toks kontrastas padeda atsinaujinti. Taip pat dievinu istorinius filmus, patinka teatras, kartais būtina klausytis muzikos koncerte.
- Kokie darbai jūsų laukia grįžus į Rygą?
- Pirmiausia ruošiuos savo gimtadienio jubiliejui. Jis bus gruodžio 14 dieną. Tačiau Nacionalinėje operoje - vėliau. Čia mus tris pagerbs vienu metu. Tarp jų bus bendraklasė ir partneris. Ta proga apie mano kūrybinį kelią rašoma knyga. Aš už tai, kad joje būtų daugiau nuotraukų, o ne teksto. Laukia mano organizuojamo tarptautinio baleto festivalio darbai. Festivalis vyks kitų metų balandžio mėnesį. Taip pat galvoje kirba nemažai naujų kūrybinių idėjų.
- Dėkoju. Artėjančio jubiliejaus proga linkiu kūrybinės sėkmės ir neblėstančio žavesio.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą