Klaipėdos birbynininkai sužavėjo Niujorko publiką

Šis konkursas skiriasi nuo kitų tuo, kad komisijai pavasarį reikia nusiųsti videomedžiagą, kurią peržiūrėjusi, ši praneša atlikėjams, kokios vietos jiems skirtos ir kviečia arba nekviečia atvažiuoti. Jeigu neatvažiuoji, nepagroji vienoje garsiausių Niujorko salių, laureatų vardai anuliuojami. Klaipėdiečiai birbynininkai diplomus atsiėmė gruodžio 21 dieną.

"Išvardinsiu tik keletą iš dalyvavusių šalių: Kanada, Jungtinės Amerikos Valstijos, Singapūras, Kosta Rika, Venesuela, Italija, Prancūzija, Ukraina... Dalyvauja tūkstančiai atlikėjų, grojančių klasikiniais instrumentais ir mišrūs ansambliai. Atlikėjai - nuo 5 metų iki 30-ies. Du pianistai vaikeliai, pelnę grand prix, gavo dar ir pinigines premijas, 600 ir 300 dolerių", - sakė dirigentas, birbynininkas, tarptautinių konkursų laureatas, Menų fakulteto dekanas, liaudies muzikos studijų vadovas V. Tetenskas, garsiajam konkursui parengęs birbynininkų trijulę: Irmantą Mikalonį, Roką Aleksandravičių ir Gedvydą Puškorių.

NUGALĖTOJAI. "Labai jaudinomės, kad pateisintume klausytojų ir komisijos lūkesčius", - sakė Rokas Aleksandravičius (iš kairės), Irmantas Mikalonis ir Gedvydas Puškorius.

"Vaizdo įrašą darėme Menų fakulteto koncertų salėje. Programa gali trukti iki 10 minučių, tad pasirinkome du kūrinius: dzūkų krašto liaudies melodiją "Už žalių miškelių", kuriai birbynininkų trio instrumentuotę parengė profesorius Saulius Šiaučiulis, ir Vidmanto Virbicko "Žemaičių karčiamėlėj", skirtą orkestrui, kurią aranžavau aš. Kūriniai turėjo būti savos šalies kompozitorių, skirtingo charakterio, tad rinkomės vieną lėtą, kitą - greitą, smagų. Tai mums buvo ne pirmas tarptautinis konkursas, kuriame laimėjome laureatų vardą: prieš tai sėkmė lydėjo Italijoje, Lietuvoje, Bulgarijoje. Aišku, konkursas Niujorke yra ryškiausias ir svariausias, tai didelė garbė ne tik birbynininkams, bet ir Klaipėdos universitetui, ir Lietuvai", - sakė profesorius.

"Carnegie Hall" salė, kurioje koncertavome, panaši į Menų fakulteto. Pedagogų repeticijų metu į salę neįleisdavo, jiems net reikėjo pirkti bilietus už 45 dolerius į savo mokinių koncertus. Tačiau atlikėjams duodavo 4 pakvietimus, kad galėtų atsivesti šeimos narius ar draugus, tad studentai juos atidavė dėstytojui. Gyveno klaipėdiečiai Niujorko centre, ir už nakvynę bute su patogumais 5 naktis "supylė" beveik 6 tūkst. litų.

Vienintelis pasaulyje

"Visada pabrėžiu posakį: savame krašte pranašu nebūsi. Kai išvažiuojame į užsienį, visada būname apspisti žmonių. Per paskutinįjį koncertą, tik išėjus birbynininkams tautiniais drabužiais į sceną, pasipylė plojimai. O kai pagrojo, ilgiausiai plojo mums, tik kartoti negalėjome, nes tai vyksta kaip maratonas. Iš tikrųjų svetur džiugiai pasitinka birbynę, kurią vadinu "kėdės koja". Atrodo, medžio gabaliukas ir skylutės, jokių klapanų nėra, tai žmonės nesupranta, kaip mes galime pagroti kūrinius, skirtus smuikui, obojui, klarnetui. Tokio unikalaus instrumento neturi niekas, tik mūsų tauta", - sakė pokalbininkas, parašęs vadovėlį aukštųjų muzikos mokyklų studentams "Lietuvos birbynės".

Pasak V. Tetensko, šis piemenų instrumentas, atsiradęs XVI-XVII a. pirmiausia buvo rugio ar kviečio šiaudas su išpjautu liežuvėliu, pora skylučių - ir birbdavo. Vėliau buvo drožiamas iš žąsies plunksnos, iš ožio rago - birbynės atmaina - sekminių ragelis, kuriuo buvo grojama iki Jono Švedo įsteigto dainų ir šokių ansamblio "Lietuva" gyvavimo pradžios. Vėliau pradėtos gaminti diatoninės birbynės, kuriomis jau galėjai sugroti melodiją, bet dar nebuvo klapanų, todėl galima buvo atlikti tik dviejų tonacijų kūrinį. J. Švedas davė užduotį meistrams ir jie daug "priskaldė malkų", kol išrado šiuolaikinę birbynę iš karvės rago.

"Galimybės didžiulės. Aš birbyne groju visus Mocarto, Haidno, kitų kompozitorių kūrinius. Tai obojus birbia, mekena, o birbynės garsas švelnus, ir jeigu žmogus turi gerą kvėpavimą, pastatymą, tai birbynės tembras su niekuo nesulyginamas. Žmonės klausydami verkia net Lietuvoje", - sakė V. Tetenskas, pajuokavęs, kad vienose laidotuvėse netikėtai pamatė grojančius savo studentus ir grojo jie gražiai.

Birbynės nepardavė

Kitais metais sukaks 40 metų, kai profesorius moko studentus groti liaudies instrumentais. Išleido apie 50 mokinių, tarp jų buvo 3 merginos, o Lietuvoje jų yra gal 6. Kol jauni, pilni energijos, birbynininkai groja ansambliuose, solo - retai. V. Tetenskas surengė per 300 solinių koncertų.

Pats mokėsi iš birbynininko Prano Tamošaičio, "Lietuvos" ansamblio vadovo Prano Budriaus, tačiau pirmas rečitalį pagrojo profesorius Romualdas Apanavičius. Po jo buvo atslūgusi birbynės brolijos iniciatyva, bet ir vėl ją atgaivino V. Tetenskas ir Antanas Smolskus. Jiedu buvo kurso draugai, gyveno viename bendrabučio kambarėlyje, ir vaikiškai apgaudinėjo vienas kitą: sutardavo keltis 6 ryto, o jei kuris pramiegodavo, ankstyvasis nežadino, džiūgaudamas skubėdavo pagroti. Konkurencija buvo didelė, jie buvo vieninteliai, kurie grodavo solinius koncertus. Po gero dešimtmečio atsirado Kastytis Mikiška, Egidijus Ališauskas ir Kęstutis Lipeika, kurie groja su kolektyvais ir solo.

Geriausių birbynių meistrų - Prano Servos, Prano Kupčiko nebėra tarp gyvųjų. Dar gyvas yra Zigmas Armonas, jo instrumentais V. Tetenskas ir groja. Tokių instrumentų norėtų ir jo studentai, atvažiavę į uostamiestį studijuoti. Jie "dūšia" jaučia instrumentą, bet remiasi stipria V. Tetensko grojimo mokykla. Dabar jie pateikia savo dėstytojui gerų staigmenų, yra patriotai, tautos tradicijas puoselėja savo šeimose.

"Man teko nemažai groti ir su simfoniniais orkestrais, o prieš 50 žmonių "ant durniaus" nepasirodysi. Soliniai koncertai Lietuvoje seniau buvo populiaresni. Man buvo labai įdomu su dukra pianiste Rasa groti solinius koncertus Kanadoje, lietuvių bendruomenėse, įkurtose bažnyčiose. Žaibiškai išpirkdavo kasetes. Emigravę prieš karą ar po jo nebuvo net matę birbynės. Kai nuvažiavau į Italiją, į Redžio Kalabriją groti su kameriniu orkestru, italai aikčiojo, pasiklausę birbynės, prašė parduoti, kvietė atvažiuoti dėstyti birbynės specialybę klarneallininkams. Kai studijavau dirigavimą Sankt Peterburgo konservatorijoje, grojau su tenykščiu rusų liaudies instrumentų orkestru. Rusai labai žavėjosi birbynės skambesiu, koncertai praeidavo su didžiausiu pasisekimu, kaip, beje, ir Kaliningrado dramos teatro salėje, kur telpa 900 žmonių. Daug kas galvoja, kad birbynė - tylus instrumentas, nesigirdės grojant su pučiamųjų orkestru, tačiau jos neužgoši, žmogaus balsas, pritariant birbynei, geriau dera nei akompanuojant fortepijonu. Esu birbynės fanatikas", - sakė V. Tetenskas.