Klaipėdos efektas (III)

Iniciatyva

Valstybė, pinigai ir opera

Tęsinys. Pradžia - 2008 11 12, 2008 11 13

Pasikalbėjus su svečiose šalyse pabuvusiais lietuviais ar užsienio svečiais, dažnai kalba nukrypsta operos link. Ne siaurąja prasme, o labai plačiai - apie operos meną, kaip
valstybės, miesto kultūros išraišką. Nuo architektūrą reprezentuojančio pastato iki režisūros, orkestro, solistų ir baleto artistų pajėgumo, kaip valstybės ar miesto valdžios dėmesio kultūrai rodiklio.

Kai kurių valstybių teatrai tokie garsūs, kad vos ištarus miesto pavadinimą, iš karto jį sieji su pagrindine meno šventove: Milano "La Scala", Maskvos Didysis teatras, Paryžiaus "Grand Opera" ar Niujorko "Metropolitan" opera...

Vokietijoje - sudėtingiau: toje šalyje kultūrai visais laikais buvo skiriama tiek daug dėmesio, kad garsiųjų Vokietijos teatrų sąrašas būtų tikrai labai didelis. Net juokaujama, kad kiekviena Vokietijos žemė turi savo "La Scalą" ir ten daugiau ar mažiau pajėgų operos teatrą atrasi kas šimtą kilometrų.

Apie operos meno ir valstybės ryšį Lietuvoje kalbėjausi su muzikologu, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentu dr. Jonu Bruveriu. Susitikome pavasarį, kai kalbos apie galimybę statyti naują Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro pastatą teikė nemažai vilčių.

MUZIKOLOGAS Jonas Bruveris: "Opera visuomet reprezentavo valstybės kultūrinį pajėgumą."

Į J. Bruverį kreipiausi neatsitiktinai - jis Nacionalinę premiją pelnė už solidų, gausiai iliustruotą albumą apie lietuvių tautinio operos ir baleto meno bei Nacionalinio operos ir baleto teatro kūrimąsi, jo veiklą nuo įsteigimo iki šių dienų.

"Opera kaip sintetinis žanras visuomet reprezentavo valstybės kultūrinį pajėgumą, - teigia Jonas Bruveris. - Nuo pat operos žanro atsiradimo mūsų valstybę ir operą sieja nuolatiniai ryšiai. Pavyzdžiui, mūsų Valdovų rūmuose opera suskambėjo 1636 metais, t.y. kur kas anksčiau nei Paryžiuje! Jeigu ne mūsų valdovas kunigaikštis Vladislovas Vaza, kuris susižavėjo opera Italijoje, tai mūsų operos istorija nežinia kada būtų prasidėjusi.

Arba mūsų tautinės operos gimimas. Dar spaudos draudimo laikais Peterburge pavyko surengti pirmuosius lietuviškuosius vakarus. Tilžėje panašius organizavo Vydūnas. Koncertų programose pagrindiniais akcentais tapdavo operos repertuaras, padedantis atsiskleisti talentingiems lietuvių solistams. Ir svarbiausia, kad visas tas kultūrinis sąjūdis vyko su viltimi atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Itin svarbu, kad po 1918 metų vasario 16-osios buvo iš karto imta rūpintis ir operos teatro steigimu bei muzikos pedagogika. Ir jeigu ne lenkų okupacija, tikrai mūsų opera būtų pradėjusi veikti ne Kaune, o Vilniuje. O įsteigus valstybės operą Kaune, mūsų jauna, neturtinga valstybė iš karto labai rėmė šį žanrą."

Lietuvoje turime keturis operas, baletus ir kitus muzikinių žanrų spektaklius statančius teatrus: Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą Vilniuje, valstybinius muzikinius teatrus Kaune ir Klaipėdoje, miesto Savivaldybės išlaikomą - Panevėžyje. Ar pakanka Lietuvai valstybės kultūriniam prestižui užtikrinti keturių muzikinių teatrų? - paklausiau J. Bruverio.

Žinoma, galėtų būti ir daugiau teatrų. Pasidairius po gretimas valstybes, ypač tas, kurios taip siaubingai politiškai, ekonomiškai ir kultūriškai nenukentėjo, pavyzdžiui, Vokietijoje, Italijoje, Prancūzijoje, - net tokio dydžio miesteliai kaip mūsų Utena ar Ukmergė turi savo teatrus, orkestrus, dramos ir operos trupes.

Ir Lietuvoje po vieno garsios mūsų solistės Vladislavos Grigaitienės studenčių klasės koncerto 1932 ar 1933 metais spaudoje buvo rašyta, kad jų lygis toks geras, kad neaišku, kur jas visas reikės dėti. Nebent įsteigti operos skyrius Klaipėdoje ir Šiauliuose. Taip ir atsitiko - nors ir trumpam, Klaipėdoje ketvirtajame dešimtmetyje buvo įsteigtas operos teatras.

Lietuva tikrai garsėja balsingais talentais. O kadangi valstybė anuomet skyrė operos menui reikiamą finansavimą (buvo geri atlyginimai, o ir kitokio dėmesio teatralai nestokojo), tai ir dainavimo profesija buvo be galo patraukli.

Ir dabar dainuojančiųjų pakaktų - kiek talentingo jaunimo baigę studijas Lietuvoje įsidarbina užsienio teatruose. Ir ne tik solistais - nemažai lietuvaičių dainuoja ir užsienio teatrų choruose.

Tikrai galėtų Lietuvoje būti ir daugiau teatrų. Tik kad medžiagiškų galimybių, valstybės dėmesio kultūrai šiandien labai trūksta.

O nuo ko prasideda teatras? Sparnuota frazė teigia, kad nuo rūbinės...

Opera yra Baroko žanras. O Baroko laikų teatrai - tai pirmiausia nepaprastai gražūs rūmai. Ir apskritai teatras savaime turi būti gražus, nekasdieniškas. Juk teatras - tokia erdvė, kad peržengei slenkstį ir iš karto patenki į kitokį pasaulį...

Mūsų valstybėje barokiniu prašmatnumu, atrodo, nepasižymi nė vienas teatras. Ir apskritai specialiai operos žanrui statytas tik vienas - Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras Vilniuje. Visi kiti ne tik operos menui, bet ir apskritai muzikai skambėti skirti pastatai kažkodėl Lietuvoje yra "pritaikomi", t.y. rekonstruojami ir juose dirbtinai įkurdinamas muzikos menas.

Kai Vilniuje pastatė naujuosius teatro rūmus, teatro meno tarybos posėdžio protokoluose po pirmosios akustinės repeticijos atsirado išvada: tokio teatro atidaryti negalima. Bet kaipgi jo neatidarysi - Tarybų valdžia pastatė ir Spalio revoliucijos išvakarėse atidarymui specialiai opera parašyta. Na, ir atidarė. Ir blogai, kad atidarė. Ir dainininkų balsai kenčia, ir žiūrovas tikrosios operos negirdi. Ir kiek stengėsi tą akustiką gerinti! Iki šiol vis gerina, gerina, pinigus kiša, o niekas nesikeičia.

Bus daugiau

Audronė ŽIGAITYTĖ-NEKROŠIENĖ