Klaipėdos istorija: kareivinės, virtusios universitetu

"Vakarų ekspreso" inf.

2012-04-27 00:03

Gegužės viduryje Klaipėdos miesto visuomenei bus pristatyta Klaipėdos universiteto istorikų Vasilijaus Safronovo, Vytauto Jokubausko ir Vyganto Vareikio parengta knyga, skirta "raudonųjų" Klaipėdos kareivinių ir Klaipėdos universiteto atsikėlimo į šias kareivines istorijai. "Vakarų ekspresas" pateikia keletą straipsnių iš būsimos knygos.

Šį kartą - V. Jokubausko straipsnis apie tarpukarį, kai kareivinėse šeimininkavo lietuvių kariai.

Saviti bruožai

Šešiolika metų Lietuvos kariuomenė šeimininkavo "raudonosiose" Klaipėdos kareivinėse. Per tą laiką įguloje pasikeitė du pulkai. 1923-1934 metais čia stovėjo 7-asis pėstininkų Žemaičių Kunigaikščio Butegeidžio pulkas, o iki pat skuboto pasitraukimo 1939 m. kovą - 6-asis pėstininkų Pilėnų Kunigaikščio Margio pulkas.

Dėl Klaipėdos miesto išskirtinumo gyvenimas čia, palyginus sukitomis Lietuvos įgulomis, turėjo savitų bruožų. Ne visada Lietuvos kariai ir vietos gyventojai rasdavo bendrą kalbą, o ir ne visi klaipėdiečiai Lietuvos karius laikė savais. Skyrė kalbos barjeras, nes dažnai kariai nesuprastavo vokiškai, o klaipėdiečiai - lietuviškai.

Karių gyvenimo kasdienybė buvo persmelkta užsiėmimų rutinos: rikiuotės, muštras, šaudymo pratybos, statutų mokymasis, sargyba ir patruliavimas. Dar periodiškai vykdavo mokymai poligone bei manevrai. Paprastai rytais kariai prieš pusryčius apie valandą dainuodami mankštindavosi. Papusryčiavus, nuo 8 iki 12 valandos, vykdavo rikiuotės, lauko pratimų ir šaudymo užsiėmimai. Vėliau - pietūs, po to gimnastikos pratimai, sportiniai žaidimai ir statutų studijavimas kareivinėse.

Visi kariai buvo mokomi Lietuvos istorijos ir geografijos, o beraščiai - dar ir skaityti bei rašyti. Dalis karių tarnybos metu įgydavo amatininko įgūdžių. Kas staliaus, kas siuvėjo ar batsiuvio, o dalis tapdavo ir "ugniagesiais".

Kino teatras - dažniausia pramoga

Neabejotinai jaunam kariui, kuris 18 mėnesių atitrūkdavo nuo namų aplinkos, itin svarbūs dalykai būdavo poilsis, merginos ir maistas.

Maistas nors ir nebuvo toks įmantrus kaip prancūzų, čia buvusių iki 1923 m., bet skanus. Tradicinė lietuviška virtuvė. Kareiviška kopūstienė dažnai garuodavo ant karių pietų stalo. 1929 m. vieno patikrinimo metu buvo nustatyta, kad net šešis kartus per savaitę būdavo patiekiama kopūstienė. Gal iš tradicijos, o gal žinant, kad tai buvo vienas mėgstamiausių prezidento Antano Smetonos valgių, 1927 m. jam lankantis kareivinėse bendrų pietų su kariais metu buvo patiekta būtent kopūstienė.

Karių maitinimui per dieną buvo skiriama gana kukli pinigų suma. Nuo 0,76 iki 1,28 lito. Nors maisto produktų kainos taip pat nebuvo aukštos - duonos kilogramas kainavo 0,46 lito, lašinių - 3,5 Lt, sviesto - 4,75 Lt.

Klaipėdoje tarnavę Lietuvos kariai dalyvavo "K.S.S." sporto sąjungos veikloje, o futbolo komanda tarpukariu pasiekė aukštų rezultatų Lietuvoje. 1938 m. Klaipėdos futbolo komanda du kartus Kaune ir Amsterdame susitiko su šiandien garsia "AFC Ajax" komanda.

Šalia sporto, kino teatras buvo viena iš dažniausių karių kasdienio gyvenimo pramogų. Lietuvos kariai, kol ketvirtojo dešimtmečio viduryje buvo įsteigtas įgulos kino teatras, dažnai lankėsi miesto kino teatruose "Kammer", "Urania", "Capitol", kur už bilietus tekdavo pakloti po 30 centų, o savame kino teatre jau tik po 10 centų.

"Maloniau vieniems vyrams šokti"

Kariuomenė yra turbūt labiausiai tradicijų ir ritualų besilaikanti institucija, tad Lietuvos kariuomenės įgula Klaipėdai teikė savitą "karinio miesto" koloritą, pagyvindama jame ne tik gamybą ir prekybą (dalinį neišvengiamai reikėjo aprūpinti maistu, pašaru ir t.t.), bet ir rengdama minėjimus, paradus, orkestro pasirodymus. Kasdienio nuobodoko gyvenimo fone XXa. pirmosios pusės miestiečiams, o ypač jaunimui, į sekmadienines pamaldas orkestro lydimi kariai buvo patrauklus reginys.

Klaipėdos įgulos pulko iškilmių kalendorius sukosi įprastu ritmu - Naujieji metai, Klaipėdos prijungimas - Sausio 15-oji, Vasario 16-oji, Gegužės 15-oji, pulko šventė (7-ojo pėstininkų pulko - liepos 1-ąją, o 6-ojo - birželio 15-ąją), Rugsėjo 8-oji, kuri 4-ajame dešimtmetyje pradėta vadinti Tautos švente.

Dėmesį pritraukdavo ir kasdieniškesni dalinio ritualai, tokie kaip naujokų sutikimas ir išlydėjimas, karių priesaika ir t.t. Tradiciniai valstybės organizuojamų švenčių ritualai buvo karinis paradas, oficialūs priėmimai, koncertai arba vaidinimai Šaulių namuose. Juos rengdavo įgulos pulko švietimo komisija, į iškilmes atvykdavo karinė vadovybė, dalyvaudavo vietinės valdžios atstovai, vykdavo šokiai, o kariai organizuodavo sporto varžybas.

Tradiciškai šv. Kalėdų proga miesto bei įgulos ponios iš visuomenės rinkdavo lėšas ir kariams teikdavo dovanėles - saldainių, nosinių, kojinių, baltinių, cigarečių ir t.t. Naujųjų metų sutikimas būdavo itin triukšmingas, prie kareivinių vartų, kur susirinkdavo minia miestiečių, grieždavo pulko orkestras, o kariai suskubdavo pašokdinti paneles. Artėjant vidurnakčiui iš kareivinių II korpuso bokšto pasigirsdavo trimito garsas, o dangų nušviesdavo geltonos, žalios ir raudonos signalinės raketos. Pulko orkestras sugrieždavo valstybinį himną, o kai kada saliutuodavo net artilerijos pabūklai.

Saliutavimas - tradicija, susijusi su užsienio karinių laivų vizitais (per 16 Lietuvos valdymo metų užsienio karo laivai Klaipėdoje apsilankė mažiausiai vienuolika kartų) - turėjo ir skaudžių pasekmių, kai 1928 m. pasitinkant Didžiosios Britanijos karo laivus saliutuojant iš artilerijos pabūklų žuvo karininkas ir du kariai, o keli kariai buvo sužeisti.

Švenčiant šv.Velykas kareivinių koplyčioje vykdavo rekolekcijos, kurių metu kariai eidavo išpažinties ir melsdavosi, o pirmą Velykų rytą kariai, lydimi orkestro, vykdavo į Prisikėlimo mišias katalikų bažnyčioje. Grįžę po mišių, kariai kuopomis susėsdavo prie šventinio vaišėmis ir margučiais nukrauto stalo, prie kurio kiekvienas karys gaudavo aštuonis gražiai margintus kiaušinius.

Dauguma valstybinių ar pulko švenčių, Lietuvos ar užsienio šalių svečių vizitų baigdavosi vakaronėmis su šokiais. Neabejotinai jauni, energingi, daugiausia iš Žemaitijos atvykę šauktiniai pasigesdavo merginų, tačiau jaunos klaipėdietės ne visada lietuviškai kalbėjo, o pirmais metais ir šalindavosi Lietuvos karių draugijos. Tad nenuostabu, kad kareivinėse būta šokių, kuriuose lankėsi merginos iš "raudonųjų žibintų" gatvių. Antai 1927 m. per Užgavėnes kareivinių klube vyko šokiai, po kurių spaudoje buvo pastebėta, kad "į vakarą leido atsivesti panelių ir tuo pasinaudodami kai kurie privedė negeistino plauko "panų". Tokių "panų" įvedimas į savo klubą tik žemina mūsų gerą vardą. Daug maloniau būtų šokti vieniems vyrams negu su tokiom panom"...